Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas

Antanas Baranauskas (1835 m. sausio 17 d. Anykščiuose, Utenos apskritis – 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose) – Lietuvos poetas, kalbininkas, Seinų vyskupas.

Gimė Anykščių Jurdzike, karališkųjų valstiečių šeimoje. 1841–1843 m. mokėsi Anykščių pradžios mokykloje lenkų kalba. 1845–1848 m. žiemomis lankė Anykščių rusišką parapinę pradžios mokyklą, kur pasižymėjo gabumais, ypač matematikai. 1843–1848 m. ganė tėvų bandą. 1848–1849 m. tarnavo Gelvonų klebonijoje liokajumi pas kleboną Joną Danevičių. Pagal A. Baranausko dienoraščius, tarp 1848 ir 1851 m. jis išmokęs rusiškai. 1849–1851 m. vėl dirbo tėvų ūkyje žemės ūkio darbus.

1851–1853 m. mokėsi Rumšiškių dvimetėje raštininkų mokykloje. Čia parašė apie 20 pirmųjų iki šiol išlikusių eilėraščių. 1853–1856 m. dirbo raštininko padėjėju Vainute, Raseiniuose, Sedoje ir Skuode. 1853–1856 m. lenkų kalba rašė dienoraštį. 1855 m. Telšiuose susipažino su Karolina Praniauskaite – pirmąja lietuvių literatūroje žinoma moterimi poete. Ji padėjo A. Baranauskui geriau pažinti lenkų literatūrą, klasikinę lenkų poeziją, skatino rašyti gimtąja kalba. Jos brolis kunigas Otonas Praniauskas sudarė sąlygas A. Baranauskui 1856 m. įstoti į Varnių kunigų seminariją.

Studijų Varniuose metais bendravo su Klemensu Kairiu. 1858 m. Žemaičių vyskupija kaip gabų klieriką išsiuntė į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, kur jis 1858–1862 m. toliau studijavo teologiją. 1861 m. balandžio 22 d. įšventintas diakonu, 1862 m. kunigu. 1862–1864 m. kaip valdžios stipendininkas studijavo Miuncheno, Insbruko, Leveno, Romos universitetuose. 1864 m. gruodį Sankt Peterburge paskirtas Dvasinės akademijos profesoriumi, pastoralinės teologijos dėstytoju. 1865 m. pabaigoje atšauktas iš pareigų grįžo į Lietuvą.

1865–1897 m. gyveno Kaune, 1865–1866 m. kelis mėnesius buvo Kauno katedros vikaras, 1866–1884 m. Žemaičių kunigų seminarijos homiletikos ir dogmatinės teologijos profesorius, nuo 1874 m. ir seminarijos inspektorius, nuo 1871 m. pirmasis seminarijoje pradėjo dėstyti kunigams lietuvių kalbą. 1884–1897 m. Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio padėjėjas (sufraganas), konsistorijos oficiolas. 1897–1902 m. Seinų vyskupas.

1884–1900 m. atitolo nuo lietuvybės, susižavėjo matematika, kaip jos mėgėjas tyrė pirminių skaičių savybes, eilučių teoriją, savarankiškai atrado daug dėsningumų, kurie – tai paaiškėjo jau vėliau – buvo jau žinomi. Matematikos mokslo istorijoje išliko tik „Baranausko formulė“ pirminių skaičių kiekiui nustatyti. Jis taip pat sukūrė ir 1892 m. prelatui Adomui Dambrauskui-Jakštui pasiūlė naudoti nemažai ir šiuo metu vartojamų lietuviškų matematikos, daugiausia geometrijos terminų (trikampis, daugiakampis, lankas, erdvė, status kampas, smailus kampas ir kt.).

Iki 1855–1856 m. net tėvams ir broliams skirti laiškai, dienoraščiai ir eilėraščiai parašyti lenkiškai. Lietuviškai rašė kaimo žmonėms skirtas daineles, giesmes ir poemas, tikybos reikalams leistus raštus. Nemažai lietuviškų laiškų skirta kalbininkams ir lietuvių kalbos mylėtojams. Ne kalbos reikalais su kunigija ir šviesuomene mieliau susirašinėjo lenkiškai, nemėgo, kai klierikai ar kunigai į jį kreipdavosi lietuviškai. Nuo akademijos laikų bendravo su lenkų kunigais ir dvarininkais, naujosios lietuvių šviesuomenės nemėgo. Viešai ir griežtai pasisakydavo prieš aušrininkus ir varpininkus. Savo raštuose laikėsi lenkiškų raidžių, lenkiškų barbarizmų. Palaidotas Seinų Švč. Mergelės Marijos bazilikos koplyčios kriptoje.

Dar Varniuose susidomėjo kalbotyra, tapo pirmuoju lietuvių dialektologu, lietuvių kalbos gramatikos terminų kūrėju. Eiles iš pradžių rašė lenkiškai, po to lietuviškai. Nedidelius kūrinėlius lietuviškai rašė ir gana anksti. Pasak brolio Anupro, apie 1851 m. A. Baranauskas parašė „Vainą vilko ir piemenų“ bei „Mažų dienų atsiminimus“. 1853 m. spalio 27 d. dirbdamas Vainute parašė trumpą pasakėčią „Góra i dolina“. 1853–1854 m. parašė dar kelis mūsų nepasiekusius eilėraščius lietuviškai. Iš šio laikotarpio yra jo eilėraštis „Saulatekis“. 1855 m. kovo 30-31 d. tėvams Anykščiuose surašė kelių savo 1854–1855 m. lenkiškų eilėraščių rinkinėlį. 1857 m. surašė didesnį (per 70 eilėraščių) savo 1851–1857 m. lenkiškos poezijos rinkinį. 1857 m. parašė „Dainų dainelę“, kurią 1883 m. pirmoji išspausdino „Auszra“.

Reikšmingiausi A. Baranausko kūriniai yra keturiolikos dainų rinkinys „Kelionė Peterburkan“ (1858–1859 m.) ir romantinė poema „Anykščių šilelis“ (1858–1859 m.), kurioje apdainuojama gimtojo krašto gamta, idealizuojama Lietuvos senovė, kaip kontrastas to laikotarpio realijomis atskleidžiamas gamtos ir žmogaus dvasinis ryšys, protestuojama prieš tautinį lietuvių tautos engimą. Pirmą kartą išleista 1860 m. Lauryno Ivinskio kalendoriuje (pirmasis atskiras leidimas – 1905 m.), poema laikoma lietuvių literatūros klasika.