Pagal abėcėlę

  • A (131)
  • B (39)
  • C (20)
  • Č (10)
  • D (83)
  • E (44)
  • F (35)
  • G (40)
  • H (46)
  • I (18)
  • J (73)
  • K (59)
  • L (44)
  • M (96)
  • N (25)
  • O (21)
  • P (53)
  • R (63)
  • S (49)
  • Š (12)
  • T (35)
  • U (4)
  • V (82)
  • Z (7)
  • Ž (18)

Hannah Arendt

Hannah Arendt

Hannah Arendt

Johanna “Hannah” Arendt (spalio 14, 1906 – 4 gruodžio 1975; Vokietija) buvo žydų vokiečių politikos teoretikė. Nors dažnai yra apibūdinama kaip filosofė, tačiau ji pati atmetė šią etiketę. Savo darbuose ji spręndžia jėgos prigimties, politikos, tiesioginės demokratijos, valdžios institucijų ir totalitarizmo dalykus.

H. Arendt gimė 1906 m. Hanoveryje pasaulietinėje Vokietijos žydų šeimoje. 1924 m. ji kartu su Martinu Heideggeriu, su kuriuo turėjo trumpą, bet intensyvų romaną, įstojo į Marburgo universitetą studijuoti filosofijos. Vėliau H. Arendt buvo prikaišiojamas šis studentiškų laikų ryšys, mat M. Heideggeris, žinomas filosofas, rėmė nacių partiją, būdamas Freiburgo universiteto rektoriumi. Tai atsispindi ir M. von Trottos filme, kuriame filosofės draugas žydas Hansas Jonas, įsižeidęs dėl H. Arendt minčių apie žydų lyderių bendradarbiavimą su naciais, pavadino ją „mažąja Heideggerio mylimąja“.

1929 m. H. Arendt, vadovaujama žinomo filosofo Karlo Jasperso, apsigynė daktaro disertaciją „Meilė Šv. Augustino mokyme“. Tais pačiais metais ji ištekėjo už pirmojo savo vyro Günterio Sterno. 1933 m. H. Arendt buvo priversta palikti Vokietiją, kad nereikėtų dėstyti šios šalies universitetuose, mat į valdžią atėjo naciai. 1933–1939 m. filosofės laikinais namais tapo Paryžius, kur ji dirbo su žydų pabėgėlių organizacijomis, susipažino su antruoju savo vyru, vokiečių poetu ir kairiųjų pažiūrų filosofu Heinrichu Blücheriu. Už jo ištekėjo 1940 m., o jau po metų, naciams okupavus Šiaurės Prancūziją ir ėmus vežti žydus į koncentracijos stovyklas, buvo priversta su vyru ir motina bėgti į Jungtines Valstijas. Su šeima apsistojusi Niujorke, ji pradėjo labai produktyvų savo gyvenimo etapą. 1941–1945 rašė žydų laikraščiui „Aufbau“, o nuo 1944 m. pradėjo vadovauti Europos žydų kultūros atkūrimo komisijai, kelis kartus vyko į Vokietiją, bendradarbiavo su žydų organizacijomis. 1950 m. gavo JAV pilietybę ir tapo vizituojančia mokslininke Kalifornijos, Berklio, Čikagos ir Prinstono universitetuose. Tačiau labiausiai H. Arendt buvo susijusi su Naująja socialinių tyrimų mokykla Niujorke, kurioje užėmė politinės filosofijos profesorės pareigas iki pat savo mirties 1975 m.

Gyvendama Niujorke, H. Arendt sukosi tarp įtakingų intelektualų, pati rašė nemažai straipsnių. Tačiau pirmoji ir pagrindinė jos knyga „Totalitarizmo ištakos“ pasirodė tik 1951 m., t.y. po dešimties metų gyvenimo Jungtinėse Valstijose. Šioje knygoje, tapusioje vėlesnių jos įžvalgų pagrindu, H. Arendt pabrėžė, kad tiek komunizmas, tiek nacizmas savo kilme susiję su antisemitizmu ir imperializmu, o abu šie režimai yra vienodai tironiški.

Kalbėdama apie antisemitizmą (neapykantą žydams), filosofė teigė, kad žydai nebuvo pagrindinis Holokausto elementas, o veikiau – patogus tarpininkas. Pagrindinė politinio antisemitizmo priežastis, pasak H. Arendt, „buvo ta, kad žydai buvo atskira visuomenės dalis, o socialinė diskriminacija atsirado dėl progresuojančio žydų sulyginimo su visomis kitomis grupėmis“. Taip teigdama, politikos teoretikė turėjo omenyje gyvenimo sąlygų lygybės (suvienodinimo) problemą, dėl kurios modernioje epochoje tapo sunku paaiškinti realius skirtumus tarp žmonių, tačiau dėl to padaugėjo nelygybės tarp pavienių žmonių ir grupių. Šią problemą H. Arendt susiejo su socialinės neapykantos žydams augimu, nes, anot jos, kuo žydų gyvenimo sąlygos buvo panašesnės į ne žydų, tuo labiau stulbino žydų kitoniškumas. Antižydiškos nuotaikos buvo labai paplitusios išsilavinusiuose Europos sluoksniuose per visą XIX a., tuo tarpu, pasak H. Arendt, antisemitizmas kaip ideologija, išskyrus retas išimtis, liko puspročių ir lunatikų prerogatyva. Ji rašė: „užgrobęs valdžią, totalitarizmas visus aukščiausius rango talentus, nepriklausomai nuo jų simpatijų, neišvengiamai pakeičia tais pamišėliais ir kvailiais, kurie neturi nei protinių, nei kūrybinių gabumų, o tai ir yra geriausia jų lojalumo garantija“. Apie nelaisvo žmogaus konformizmą, veikiant totalitariniam režimui, H. Arendt prabilo ir vėlesnėje knygoje „Eichmanas Jeruzalėje: blogio banalumas“ (1963 m.), kuri tapo M. von Trottos filmo „Hannah Arendt“ pagrindu ir konfliktų susidūrimo židiniu.



Leave a Reply

  

  

  

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>