Kazys Skučas

Kazys Skučas

Kazys Skučas (1894 m. kovo 15 d. Mauručiuose, Veiverių valsčius – 1941 m. liepos 30 d. Maskvoje) – Lietuvos visuomenės veikėjas, generolas, paskutinės LR Vyriausybės vidaus reikalų ministras.

1911 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo įvairiose Lietuvos mokyklose. 1914 m. įstojo į Peterburgo mokytojų institutą, bet 1915 m. buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę ir išsiųstas mokytis į Čiugujevo karo mokyklą Ukrainoje. Baigus mokyklą pėstininkų pulko sudėtyje išsiųstas į frontą Rumunijoje. 1924 m. Lietuvoje baigė Kauno karo mokyklą.

1918 m. sugrįžęs į Lietuvą, organizavo milicijos būrį Dauguose ir Alytuje. 1919 m. pradžioje stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Dirbo Alytaus, Marijampolės, Suvalkų komendantu. 1921 m. paskirtas pėstininkų pulko vado padėjėju, vėliau tapo pulko vadu.

1924 m. baigęs karo mokyklą tapo Generalinio štabo operacijų skyriaus viršininku. Vėliau paskirtas Kauno miesto ir apskrities karo komendantu, karo mokyklos mokymo dalies vedėju. Nuo 1928 m. 2-osios pėstininkų divizijos vadas ir Kauno įgulos viršininkas.

Aktyviai dalyvavo jaunos valstybės visuomeniniame gyvenime. Priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai, 1925 m. įsteigė ir redagavo leidinį „Kardas“.

1934–1938 m. dirbo už Lietuvos ribų – buvo Lietuvos karo atašė Sovietų Rusijoje. 1938 m. grįžus į Lietuvą, paskirtas karo mokyklos viršininku. 1939 m. tapo brigados generolu, Karininkų ramovės pirmininku. 1939 m. kovo mėn. išėjo į atsargą.

Dalyvavo Vyriausybės veikloje: buvo vidaus reikalų ministras XX Jono Černiaus ir paskutiniame XXI Antano Merkio ministrų kabinetuose.

Nepalankūs įvykiai generolui prasidėjo 1940 m. birželio 12 d., kai Lietuvos ministras pirmininkas A. Merkys grįžo iš Maskvos. Maskvoje pareikalauta, kad vidaus reikalų ministras K. Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis būtų atleisti iš pareigų. 1940 m. naktį iš birželio 14 d. į 15 d. Lietuvos vyriausybė gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą, kurio pirmame punkte reikalauta, kad K. Skučas ir A. Povilaitis būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Skubos tvarka pareigūnai atleisti iš darbo, tačiau nesuimti. Nuspręsta, kad abiejų valstybės pareigūnų šeimos vyks į pasienį ir laikinai apsistos Žygaičiuose esančiame A. Povilaičio ūkyje. Žygaičiuose abu pareigūnai buvo suimti, birželio 16 d. nuvežti į Jurbarką, vėliau – į Kauną ir perduoti Lietuvos saugumo departamentui. Suimtas generolas buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, po to išvežtas į Maskvos Lubiankos kalėjimą. Šeimos paleistos. K. Skučo žmona Stefanija ir dukra Birutė pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV.

Maskvoje pradėta Sovietų Sąjungos valstybės saugumo liaudies komisariato byla Nr. 1811. Pirmasis tardymas įvyko rugsėjo 13-14 d. Šių tardymų metu K. Skučui suformuluoti kaltinimai. Buvęs vidaus reikalų ministras kaltintas provokacinių veiksmų prieš Lietuvoje dislokuotus sovietinius dalinius organizavimu, žiauriais veiksmais prieš Lietuvos revoliucinį judėjimą. Taip pat byloje buvo rašoma, jog 1934–1938 m. būdamas karo atašė K. Skučas šnipinėjo prieš Sovietų Sąjungą. Šį nutarimą, kuris nulėmė generolo likimą, pasirašė Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Vsevolodas Merkulovas, kurio įsakymų tuo meto niekas negalėjo paneigti.

Kitas tardymas vyko 1941 m. kovo 18 d. Jo metu apklausti daugelis buvusių aukštų Lietuvos pareigūnų: A. Merkys, buvęs Ministras Pirmininkas, A. Povilaitis, buvęs Saugumo vadovas, L. Bagdonas, buvęs Lietuvos misijos Maskvoje patarėjas, Pranas Saladžius, buvęs Lietuvos šaulių sąjungos vadas, Konstantinas Dulksnys, Generalinio štabo 2-ojo skyriaus buvęs viršininkas. Tačiau jų parodymuose nebuvo konkrečių įkalčių prieš K. Skučą. Nors įrodymų prieš generolą nesurinkta, K. Skučo byla 1941 m. birželio 26 d. baigta ir perduota į Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo karinę kolegiją. Karinės kolegijos posėdis įvyko liepos 8 dieną. K. Skučas parašė malonės prašymą, tačiau jis nebuvo svarstytas, generolas nuteistas mirti ir liepos 30 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime.

Sovietiniais metais K. Skučo gyvenimo aplinkybės buvo slepiamos. 1989 m. į Lietuvą patekus K. Skučo bylai paaiškėjo daugelis iki tol slėptų faktų. 1990 m. rugsėjo mėn. Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pasirašė prašymą, kuriuo reabilitavo K. Skučą. 1992 m. tokį prašymą pasirašė ir Rusijos vyriausiosioji karinė prokuratūra.

Visą savo karjeros valstybės aparate laiką jautė galimą pavojų iš Sovietų Rusijos. Baiminosi dėl 1917 m. revoliucijos, kuri galėjo pakenkti Lietuvai. 1939 m. grąžinus Vilnių Lietuvai, teigė, jog tai šalies okupacijos pradžia. Jo užimtos pareigos leido daryti pagrįstas išvadas, todėl K. Skučas buvo pavojingas asmuo sovietams. Būtent dėl to vienas iš 1940 m. birželio 15 d. ultimatumo reikalavimų buvo išduoti vidaus reikalų ministą.