Pagal abėcėlę

  • A (131)
  • B (39)
  • C (20)
  • Č (10)
  • D (83)
  • E (44)
  • F (35)
  • G (40)
  • H (46)
  • I (18)
  • J (73)
  • K (59)
  • L (44)
  • M (96)
  • N (25)
  • O (21)
  • P (53)
  • R (63)
  • S (49)
  • Š (12)
  • T (35)
  • U (4)
  • V (82)
  • Z (7)
  • Ž (18)

Nikolajus Otas

Nikolajus OtasNikolajus Otas (vok. Nikolaus August Otto; 1832 m. birželio 14 d. Reinlandas-Pfalcas, Vokietija – 1891 m. sausio 26 d. Kelnas, Vokietija) – vokiečių inžinierius ir išradėjas, išradęs vidaus degimo variklį, kuris vėliau imtas naudoti visose degalais varomose transporto priemonėse.

Nikolajus Augustas Otas buvo vokiečių išradėjas, 1876 m. sukonstravęs pirmąjį keturtaktį dujų variklį (vadinamąjį Oto variklį), tapusį šimtų milijonų po to sukonstruotų variklių prototipu.

Toks variklis yra universalus prietaisas: jis naudojamas motorinėse valtyse ir motocikluose, daug kur taikomas pramonėje ir buvo gyvybiškai svarbus, sukuriant lėktuvą. (Kol 1939 m. buvo sukurtas pirmasis reaktyvinis lėktuvas, visi lėktuvai skraidė su Oto išrastais dujiniais varikliais.) Pats svarbiausias vidinio degimo variklio pritaikymas yra automobiliuose.

Buvo daug bandymų sukonstruoti automobilius ir iki Oto išrasto variklio. Kai kuriems išradėjams, kaip Z. Markui (1875 m.), E. Lenuarui (1862 m.) ir kt., net buvo pavykę sukurti riedančius modelius. Tačiau nesant tinkamo variklio — kuris būtų ir lengvas, ir galingas — nė vienas iš tų modelių nebuvo praktiški. O praėjus penkiolikai metų po to, kai Otas išrado keturtaktį dujų variklį, praktiškus automobilius sukonstravo net du skirtingi išradėjai — Karlas Benzas ir Gotlibas Daimleris. Nuo tada automobiliuose buvo naudojami įvairūs kitokie varikliai, ir visiškai įmanoma, kad ateityje automobilius varys garo ar elektros baterijos arba dar kitokie prietaisai, kurie pasirodys tobulesni. Tačiau 99 procentai šimtų milijonų per paskutinį šimtmetį pagamintų automobilių turėjo Oto variklius.

Daugelis mokslinių išradimų (išskyrus ginklus ir sprogmenis) paprastai laikomi naudingais žmonijai. Pavyzdžiui, niekas nesiūlo atsisakyti šaldytuvo ar penicilino, arba labai apriboti jų naudojimą. Tačiau individualių automobilių padaugėjimas akivaizdus minusas. Jie skleidžia triukšmą, teršia orą, naudoja nemenkus degalų išteklius, dėl jų kasmet žūsta ir sužeidžiama daug žmonių. Žinoma, mes niekada nenuspręstume įsigyti automobilio, jeigu jis neteiktų
mums patogumų. Naudotis asmeniškais automobiliais yra daug geriau nei viešuoju transportu. Nuosavu automobiliu jūs galite išvykti kada norite ir kur norite. Jis greitas, patogus, lengvai perveža krovinius. Taigi automobilis suteikia pasirinkimo teisę.

Ar visi šie privalumai verti tos kainos, kurios automobilis reikalauja iš visuomenės, gali būti ginčytina, tačiau niekas nepaneigtų, jog automobilis padarė didelę įtaką mūsų civilizacijai. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose naudojama 180 milijonų automobilių. Visi kartu per metus jie perveža apie tris trilijonus keleivių — daugiau, negu keliauja pėsčiomis, lėktuvais, traukiniais, laivais ir visomis kitomis transporto priemonėmis kartu paėmus.

Kad būtų patogu naudotis automobiliais, reikia daug stovėjimo aikštelių bei greitkelių, kurie keičia kraštovaizdį. Automobiliai, savo ruožtu, garantuoja mums tokį mobilumą, apie kokį ankstesnės kartos galėjo tik svajoti. Daugelis automobilių savininkų gyvena nepalyginti aktyviau ir lengviau, negu tie, kurie neturi automobilio. Automobilis praplečia mūsų pasirinkimo galimybes, kur dirbti ir kur gyventi. Jo dėka daugelis patogumų, kurie anksčiau buvo prieinami tik miestų gyventojams, dabar prieinami ir tiems, kurie gyvena priemiesčiuose. (Galbūt tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Jungtinėse Valstijose per pastaruosius dešimtmečius taip išaugo priemiesčiai ir sumažėjo gyventojų miestuose.)

Nikolajus Augustas Otas gimė 1832 metais Holchauzene, Vokietijoje. Jo tėvas mirė, kai jis buvo dar kūdikis. Otas buvo pažangus mokinys, tačiau šešiolikos metų jis metė vidurinę mokyklą ir nuėjo dirbti. Kurį laiką dirbo mažo miestelio bakalėjos parduotuvėje. Vėliau dirbo klerku Frankfurte. Po to tapo keliaujančiu prekybininku.

Maždaug 1860 m. Otas išgirdo apie E. Lenuaro (1822 — 1900) neseniai išrastą dujų variklį, pirmąjį veikiantį vidinio degimo variklį. Otas suprato, jog Lenuaro variklį būtų galima pritaikyti daug plačiau, jeigu jis galėtų veikti su skystu kuru, kadangi tuo atveju jis nebūtų pririštas prie dujų. Otas greitai sukonstravo karbiuratorių. Tačiau patento negavo, nes panašūs prietaisai jau buvo išrasti.

Nusivylęs Otas ėmėsi tobulinti Lenuaro variklį. Jau 1861 m. jam kilo idėja sukurti visiškai naują variklį, veikiantį keturių taktų ciklo pagrindu (primityvus Lenuaro variklis veikė dviejų taktų ciklo pagrindu). 1862 m. sausį Otas sukonstravo veikiantį savojo variklio modelį. Tačiau jis susidūrė su sunkumais, ypač su užkūrimo problema, ir greitai atidėjo šį išradimą į šalį. Vietoj to jis sukūrė “atmosferinį variklį”, patobulintą dviejų taktų variklį, veikiantį su dujomis. 1863 m. Otas gavo patentą ir greitai rado partnerį, kuris jį finansuotų — E. Langeną.

Jie pasistatė nedidelį fabrikėlį ir toliau tobulino variklį. 1867 m. jų dviejų taktų variklis Paryžiuje pasaulinėje mugėje laimėjo aukso medalį. Po to, pagyvėjus prekybai, kompanija suklestėjo. 1872 m. jie pasisamdė G. Daimlerį, puikų apie fabriko valdymą nusimanantį inžinierių, kad padėtų gaminti jų variklį. Nors dviejų taktų variklis nešė gerą pelną, Otas negalėjo užmiršti savo anksčiau pradėto kurti keturtakčio variklio. Jis buvo įsitikinęs, kad keturtaktis variklis, kuris, prieš uždegdamas, spaudžia degalų ir oro mišinį, gali būti daug efektyvesnis už bet kokią Lenuaro dviejų taktų variklio modifikaciją. 1876 m. Otas pagaliau sukūrė patobulintą keturių taktų variklį. Pirmasis toks modelis buvo pagamintas 1876 m. gegužę, o kitais metais Otas gavo patentą. Keturių taktų variklio pranašumas buvo akivaizdus, ir jis turėjo milžinišką komercinę sėkmę. Vien per dešimt metų buvo parduota daugiau kaip 30000 variklių, ir visos Lenuaro variklio modifikacijos greitai išėjo iš apyvartos.

Oto vokiškasis keturtakčio variklio patentas 1886 m. buvo atšauktas. Pasirodo, jog panašų prietaisą 1862 m. buvo sukūręs ir jį užpatentavęs prancūzas Alfonsas de Rošas. (Tačiau nereikėtų šio žmogaus laikyti įtakinga figūra. Jo išradimas liko nepastebėtas, ir jis nesukūrė nė vieno modelio. Be to, Otas nežinojo apie jo išradimą.) Nors praradęs vertingą patentą, Otas toliau atkakliai uždirbinėjo pinigus. Prieš mirtį 1891 m. jis klestėjo.

1882 m. Daimleris paliko įmonę. Jis nusprendė pritaikyti Oto variklį transporte. Iki 1883 m. jis sukūrė tobulesnę degimo sistemą (tačiau ne tokią, kokia naudojama šiandien), kuri leido variklį apsisukti 700 — 900 kartų per minutę. (Didžiausias Oto modelio greitis 180 — 200 kartų per minutę.) Po to Daimleriui pavyko sukonstruoti labai lengvą variklį. 1885 m. jis pritvirtino vieną iš savo variklių prie dviračio, sukurdamas pirmąjį pasaulyje motociklą. Kitais metais Daimleris sukonstravo savo pirmąjį keturių ratų automobilį. Tačiau pasirodė, jog jį pralenkė K. Benzas, vos keliais mėnesiais anksčiau sukonstravęs savąjį pirmąjį automobilį — trijų ratų, bet neabejotinai automobilį. Benzo automobilį, kaip ir Daimlerio, varė Oto keturtaktis variklis. Benzo variklis sukosi gerokai mažiau, kaip 400 kartų per minutę, bet to užteko, kad šis automobilis būtų praktiškas. Benzas uoliai tobulino savo išradimą, ir po kelerių metų jam pavyko jį realizuoti. Daimleris pradėjo pardavinėti savo automobilius truputį vėliau už Benzą, bet jam taip pat sekėsi. (Ilgainiui Daimlerio ir Benzo firmos susijungė. Garsiuosius Mersedes Benz automobilius gamina tos firmos palikuonys.)

Reikia paminėti dar vieną automobilių tobulinimo istorijoje svarbią figūrą: tai amerikietis išradėjas ir pramonininkas Henris Fordas, pirmasis pradėjęs masinę nebrangių automobilių produkciją.

61 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Vidinio degimo variklio ir automobilio išradimas buvo labai svarbus, ir jeigu tai būtų buvęs vieno žmogaus nuopelnas, jis būtų užėmęs vietą beveik šio sąrašo viršuje. Tačiau pagrindinis nuopelnas turi būti dalijamas keliems žmonėms: Lenuarui, Otui, Daimleriui, Benzui ir Fordui. Iš visų jų svarbiausias indėlis priklauso Otui. Lenuaro variklis nebuvo nei galingas, nei pakankamai efektyvus, kad priverstų judėti automobilį. Oto variklis buvo būtent toks. Iki 1876 m., kai Otas išrado savąjį variklį, praktiško automobilio sukūrimas buvo beveik neįmanomas; po 1876 m. tai buvo tiesiog neišvengiama. Todėl Nikolajus Augustas Otas yra vienas iš šiuolaikinio pasaulio kūrėjų.



Leave a Reply

  

  

  

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>