Pagal abėcėlę

  • A (131)
  • B (39)
  • C (20)
  • Č (10)
  • D (83)
  • E (44)
  • F (35)
  • G (40)
  • H (46)
  • I (18)
  • J (73)
  • K (59)
  • L (44)
  • M (96)
  • N (25)
  • O (21)
  • P (53)
  • R (63)
  • S (49)
  • Š (12)
  • T (35)
  • U (4)
  • V (82)
  • Z (7)
  • Ž (18)

Nikolas Makiavelis

Nikolas MakiavelisNikolas Makiavelis (it. Niccolò Machiavelli ; 1469 m. gegužės 3 d. – 1527 m. birželio 21 d.) – Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas.

Italų politinis filosofas Nikolas Makiavelis išgarsėjo savo tiesmuku patarimu, kad valdovas, kuris nori išlaikyti ir didinti savo valdžią, turi būti klastingas, gudrus ir žiaurus. Daugelio apšauktas neskrupulingu niekšu, kitų liaupsinamas kaip kietakaktis realistas, išdrįsęs apibūdinti pasaulį taip, koks jis iš tikrųjų yra, Makiavelis yra vienas iš nedaugelio rašytojų, kurio veikalus noriai studijuoja ir filosofai, ir politikai.

Makiavelis gimė 1469 m. Florencijoje, Italijoje. Jo tėvas, teisininkas, kilęs iš garsios, tačiau ne itin pasiturinčios šeimos. Makiavelio gyvenamuoju laikotarpiu, kuris sutapo su Italijos Renesanso suklestėjimu, Italija buvo susiskaldžiusi į daug mažų valstybėlių. Todėl nenuostabu, kad Makiavelio gyvenamuoju laikotarpiu Italija, nepaisant puikios jos kultūros, kariniu požiūriu buvo silpna. Makiavelio jaunystėje Florenciją valdė garsusis Medičių valdovas Lorensas Didysis. Tačiau 1492 m. Lorensas mirė ir po kelerių metų Medičiai buvo išvaryti iš Florencijos. Florencija tapo respublika, ir 1498 m. dvidešimt devynerių metų Makiavelis gavo aukštą postą Florencijos pilietinėje tarnyboje. Tolimesnius keturiolika metų jis tarnavo Florencijos Respublikai ir kaip jos diplomatas važinėjo į Prancūziją, Vokietiją bei po Italiją.

1512 m. Florencijos Respublikoje įvyko perversmas ir Medičiai atgavo valdžią. Makiavelis buvo atleistas iš savo tarnybos, o kitais metais jį suėmė, kaip įtariamą dalyvavus sąmoksle prieš naujuosius valdovus. Jis buvo kankinamas, tačiau, pripažinus jo nekaltumą, tais pačiais metais paleistas. Po to jis pasitraukė į mažą dvarelį netoli Florencijos.

Per kitus keturiolika metų jis parašė kelias knygas, iš kurių dvi garsiausios yra “Kunigaikštis” (parašytas 1513 m.) ir “Svarstymai apie Tito Livijaus dekadą”. Be kitų j o veikalų, minėtini “Apie karo meną”, “Florencijos istorija” ir “Mandragora” (puiki, vis dar kartais statoma pjesė). Tačiau labiausiai jį išgarsino “Kunigaikštis”, turbūt puikiausiai parašytas ir lengviausiai skaitomas iš visų jo filosofinių traktatų. Makiavelis buvo vedęs ir turėjo šešis vaikus. Jis mirė 1527 m., sulaukęs penkiasdešimt aštuonerių metų.

“Kunigaikštis” gali būti laikomas praktinių patarimų vadovėliu valstybės galvai. Pagrindinė knygos idėja yra ta, kad, norėdamas pasiekti sėkmę, kunigaikštis turi ignoruoti moralės normas ir remtis tik jėga bei klasta. Jis teigė, kad patikimos tik iš pačių valstybės piliečių sudarytos armijos; valstybė, kuri priklauso nuo samdytų arba kitų valstybių karių, neabejotinai esanti silpna. Makiavelis patarė valdovui įsigyti visuomenės paramą, nes iškilus pavojui, jis neturės šalininkų. Žinoma, Makiavelis suprato, jog naujasis valdovas, norėdamas išsaugoti savo valdžią, kartais turi elgtis taip, kaip nepatinka jo pavaldiniams. Vis dėlto jis teigė, jog “… užkariavęs valstybę, valdovas turi tučtuojau priversti paklusti jo žiaurumui, kad nereikėtų prie to grįžinėti kiekvieną dieną… Dovanos turi būti dalijamos po truputį, kad jos labiau džiugintų”. Kad vadovavimas būtų sėkmingas, kunigaikštis turi apsupti save gabiais bei lojaliais ministrais; Makiavelis perspėjo kunigaikštį susidoroti su maištininkais ir patarė, kaip tai padaryti.

17 “Kunigaikščio” skyriuje Makiavelis svarsto apie meilę ir baimę:
Štai atsakymas — turi būti ir bijomas, ir mylimas, bet… jeigu reikia pasirinkti, daug saugiau būti bijomam, negu mylimam… nes meilę sudaro ištisa virtinė įsipareigojimų, kuriuos savanaudiškas žmogus sulaužo, kada tik tai naudinga jo tikslams; o baimę palaiko bausmės grėsmė, ir tai niekada nebūna nesėkminga.

18 skyrius pavadintas “Kaip kunigaikštis turi išlaikyti tikėjimą”. Makiavelis teigia, kad “… išmintingas valdovas neturėtų laikytis tikėjimo, kai tai trukdo jo interesams…” Jis priduria: “Joks valdovas, kuris teikėsi atsiprašyti dėl neišpildyto pažado, nepraranda įstatyminio pagrindo”, nes “… žmonės yra tokie paprasti ir taip pasirengę paklusti, jog tas, kuris apgaudinėja, visada ras tų, kurie leidžiasi būti apgauti”. Toks požiūris lėmė Makiavelio patarimą valdovui būti įtariu kitų pažadų atžvilgiu.

“Kunigaikštis” dažnai buvo vadinamas “diktatorių parankine knyga”. Makiavelio karjera bei jo raštai rodo, kad apskritai jis teikė pirmenybę ne diktatūrai, o respublikinam valdymui. Tačiau jį erzino politinis bei karinis Italijos silpnumas, ir jis troško stipraus valdovo, kuris suvienytų šalį bei išvarytų įvairius užsienio
įsiveržėlius, kurių armijos niokojo Italijos žemę. Įdomu pažymėti, kad, nors Makiavelis patarė princui praktiškai būti ciniškam bei žiauriam, jis pats buvo idealistas ir patronas, mažai išmanąs savo rekomenduojamą apgaudinėjimų meną. Nedaug politinių filosofų buvo taip karštai kaltinami, kaip Makiavelis. Daug metų jis buvo laikomas tiesiog velnio įsikūnijimu, o jo vardas — veidmainystės ir klastos sinonimu. (Dažnai šie uolūs kaltintojai patys praktikavo tai, ko mokė Makiavelis — tikra veidmainystė, kuriai jis galėtų pritarti!)

79 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Makiavelio kritika moraliniu pagrindu, žinoma, nerodo, kad jis nebuvo įtakingas. Taiklesni, šiuo atžvilgiu, tvirtinimai, jog jo idėjos nėra originalios. Pats Makiavelis ne kartą teigė, kad jis nesiūlo naujos politikos, o iškelia metodus, kuriais nuo neatmenamų laikų sėkmingai naudojosi daugelis klestinčių valdovų. Makiavelis šią mintį nuolat iliustruodavo stulbinančiais pavyzdžiais iš senovės istorijos ar naujesnių Italijos įvykių. Ne Cezaris Bordžijus (kurį Makiavelis giria “Kunigaikštyje”) išmoko savo taktikos iš Makiavelio, o Makiavelis — iš jo.

Nors viešai Makiavelį gyrė tik nedaugelis politinių lyderių (tarp jų Benitas Musolinis), jo veikalą neabejotinai atidžiai skaitė daug garsių politikų. Napoleonas yra pasakęs, kad jis miegojo su šia knyga po pagalve; panašiai apie ją kalbėjo ir Hitleris bei Stalinas. Tačiau neatrodo, kad Makiavelio taktika šiuolaikinėje politikoje vyrauja labiau, negu iki “Kunigaikščio” išleidimo. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios Makiavelis neužima aukštesnės vietos.

Makiavelio poveikio politinei praktikai mastas neaiškus, tačiau jo įtaka politinei teorijai neginčytina. Ankstesni rašytojai, kaip Platonas ir Šv. Augustinas, politiką jungė su etika ar teologija. Makiavelis kalbėjo apie istoriją bei politiką grynai žmogiškais terminais ir paprasčiausiai ignoravo moralinę pusę. Pagrindinis jo nagrinėjamas klausimas — ne kaip žmonės turėtų elgtis, o kaip jie iš tikrųjų elgiasi; ne kas turėtų turėti valdžią, o kaip žmonės iš tikrųjų siekia valdžios. Ši politinė Makiavelio teorija turi įtakos ir šiandien. Jis teisėtai laikomas vienu pagrindinių šiuolaikinės politinės teorijos sukūrėjų.



Leave a Reply

  

  

  

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>