Platonas

Platonas (gr. reiškia „platus, plačiapetis“, o tikrasis vardas – Aristoklas, 422-347 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose.

Senovės graikų filosofas Platonas yra Vakarų politinės filosofijos, mūsų etinės bei metafizinės minties pradininkas. Jo apmąstymai šiomis temomis skaitomi ir studijuojami jau daugiau kaip 2300 metų. Todėl Platonas gali būti laikomas vienu didžiausių Vakarų mąstytojų.

Platonas gimė 427 m. pr. Kr. garsioje atėniečių šeimoje. Jaunystėje susipažino su įžymiu filosofu Sokratu, kuris tapo jo draugu bei mokytoju. 399 m. pr. Kr. septyniasdešimties metų Sokratas, remiantis gana miglotais kaltinimais bedievyste ir Atėnų jaunimo gadinimu, buvo nuteistas ir nužudytas. Po Sokrato — kurį Platonas vadina “išmintingiausiu, teisingiausiu ir geriausiu iš kada nors pažinotų žmonių” — egzekucijos Platonas visam laikui liko nepatenkintas demokratine vyriausybe.

Neilgai trukus po savo mokytojo mirties Platonas paliko Atėnus ir dešimt ar dvylika metų keliavo po kitas šalis. Maždaug 387 m. pr. Kr. jis grįžo į Atėnus ir įkūrė ten mokyklą-akademiją, kuri veikė daugiau kaip devynis šimtus metų. Likusius keturiasdešimt savo gyvenimo metų Platonas praleido Atėnuose, mokydamas bei rašydamas filosofinius veikalus. Garsiausias jo mokinys buvo Aristotelis, kuris atvyko į akademiją septyniolikos metų, o Platonas buvo šešiasdešimties.

Platonas mirė 347 m. pr. Kr., sulaukęs aštuoniasdešimties metų. Garsusis filosofas parašė trisdešimt šešias knygas — daugiausia politiniais bei etiniais klausimais, bet kelias ir metafiziniais bei teologiniais. Šių veikalų keliais trumpais sakiniais apibūdinti, žinoma, neįmanoma.

Geriausia valdymo forma, anot Platono, yra aristokratija. Tačiau jis turi omeny ne paveldėjimo aristokratiją ar monarchiją, o nuopelnų aristokratiją — t. y. geriausių ir išmintingiausių valstybės žmonių valdymą. Šie žmonės turi būti išrinkti ne piliečių balsavimu, o per kooptacijos procesą. Jau valdantys žmonės turėtų priimti į savo tarpą naujus asmenis, atsižvelgdami vien į jų nuopelnus. Platonas buvo įsitikinęs, kad visiems žmonėms — ir vyrams, ir moterims — turi būti suteikta galimybė pademonstruoti savo tinkamumą tapti valstybės nariais. (Platonas buvo pirmasis filosofas ir ilgai vienintelis, iškėlęs lyčių lygybės idėją.) Kad būtų garantuotos vienodos galimybės, jis skatino lavinti visus valstybės vaikus. Vaikus esą pirmiausia reikia lavinti fiziškai, bet negalima apleisti ir muzikos, matematikos bei kitų akademinių disciplinų. Kelis kartus turi būti surengiami egzaminai. Mažiau gabūs mokiniai turi būti įtraukti į ekonominę veiklą, gabesni turi lavintis toliau. Į šį tolimesnį mokymą turi įeiti ne tik įprasti akademiniai dalykai, bet ir filosofijos studijos, kurios Platonui reiškė metafizinės idealiųjų formų doktrinos studijas.

Sulaukę trisdešimt penkerių metų, tie žmonės, kurie įtikinamai pademonstruoja teorinių principų įsisavinimą, dar penkiolika metų turi lavinti praktinius įgūdžius. Į valdančiųjų klasę turi būti priimti tik tie, kurie įrodo sugebą taikyti teorines žinias realiame pasaulyje. Maža to, valdyti gali tik tie, kurie aiškiai pademonstruoja savo suinteresuotumą viešąja gerove. Būti vyriausybės nariu patiksią ne visiems. Jie neturi būti turtingi. Jiems turėtų būti leistina tik minimali nuosavybė — jokių žemių ir nuosavų namų. Jie turi gauti nustatytą (ir nelabai didelę) algą ir negali kaupti aukso ar sidabro. Vyriausybės nariams neleistina turėti atskiras šeimas — jie turi valgyti ir gyventi kartu. Atlygis šiems filosofams — karaliams turi būti ne materialinės gėrybės, o pasitenkinimas tarnaujant viešam labui. Štai toks, trumpai apibūdinant, buvo Platono idealios respublikos įvaizdis.

“Respublika” buvo plačiai skaitoma ne vieną šimtmetį. Tačiau reikia pažymėti, jog veikale aprašyta politinė sistema praktiškai niekada nebuvo pritaikyta. Nuo Platono iki mūsų dienų daugelį Europos valstybių valdė paveldėjimo keliu besikeičiantys monarchai. Paskutiniais šimtmečiais kai kurios valstybės įsisavino demokratines valdymo formas, bet esama ir karinio valdymo ar demagogiškų tironų, kaip Hitleris ir Musolinis, pavyzdžių. Nė viena iš šių valdymo formų nepanaši į idealiąją Platono respubliką. Platono teorijų niekada neperėmė jokia politinė partija, ir jos niekada netapo kokio nors politinio judėjimo pagrindu, kaip, pavyzdžiui, Karlo Markso teorijos. Taigi gal Platono veikalai, nors minimi su pagarba, visiškai buvo ignoruojami praktiškai?

Taip, tai tiesa, kad tiksliai pagal Platono modelį Europoje nesusikūrė jokia vyriausybė. Vis dėlto esama stulbinančio panašumo tarp katalikų bažnyčios viduramžių Europoje bei Platono įsivaizduotos valdančiųjų klasės. Viduramžių bažnyčią sudarė save įsiamžinantis elitas, kurio visi nariai oficialiai buvo mokomi filosofijos. Iš esmės, visi vyrai, nežiūrint kilmės, galėjo tapti kunigais (tiesa, moterims tai buvo neįmanoma). Dvasininkai taip pat neturėjo šeimų ir pirmiausia turėjo rūpintis savo bendruomene.

Be to, Platono idėjos darė įtaką Jungtinių Valstijų vyriausybės struktūrai. Su politinėmis Platono idėjomis buvo susipažinę daugelis Amerikos konstitucinės konvencijos narių. Žinoma, buvo siekiama, kad Jungtinių Valstijų Konstitucija patenkintų daugelio pageidavimus. Tačiau į vyriausybę buvo siekiama išrinkti išmintingiausius bei geriausius žmones.

40 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Platono svarbos įvertinimą apsunkina tai, kad jo įtaka per šimtmečius, nors plati ir skvarbi, buvo subtili ir netiesioginė. Be politinių teorijų, daugeliui vėlesnių filosofų darė įtaką etiniai bei metafiziniai svarstymai. Platonas šiame sąraše yra daug žemiau už Aristotelį tik dėl to, kad pastarasis buvo toks pat svarbus mokslininkas, kaip ir filosofas. Antra vertus, Platoną vertinamas labiau už tokius mąstytojus, kaip Tomas Džefersonas ir Volteras, nes šių dviejų politiniai raštai kol kas veikė pasaulį tik du tris šimtmečius, o Platono įtaka truko daugiau kaip dvidešimt tris šimtmečius.