Rimtautas Šilinis

Rimtautas Šilinis

Rimtautas Šilinis (pilnas vardas – Rimtautas Vladislovas Šilinis; g. 1937 m. spalio 6 d. Utenoje) – lietuvių dokumentinio kino režisierius. Priklauso Lietuvos Kinematografininkų sąjungos dokumentininkų gildijai. Yra visuomeninės – konsultacinės “Valstybės kino metraščio” tarybos narys. Nuo 1966-ųjų yra sukūręs apie 70 filmų ir apie 80 scenarijų istorijos, kultūros bei sporto temomis. Kino sferoje išdirbo keturis dešimtmečius. Paskutinis režisieriaus filmas – 2006 m. juosta „Lietuva Antrajame pasauliniame kare. Kino dokumentai“.

Gimė bei augo agronomo ir medikės šeimoje. Mokėsi Raguvėlės ir Raguvos (Panevėžio raj.) pradinėse mokyklose, vėliau – Vilniuje, Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje (dab. Vilniaus jėzuitų gimnazija). 1959 m. baigė tuometinio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto (dab. Vilniaus universitetas) Istorijos ir Filologijos fakultetą. 1958–1961 m. dirbo Knygų rūmų Nacionalinės bibliografijos redakcijoje, nuo 1963 – referentu Valstybiniame kinematografijos komitete. 1965 pradėjo dirbti Lietuvos Kino studijoje (LKS), dokumentinių filmų redaktoriumi.

Tuo metu kino menas ir teorija buvo dėstomi Maskvos Kinematografijos (VGIK), Leningrado Kino inžinierių bei Leningrado valstybiniame teatro, muzikos ir kinematografijos institutuose. Dalis lietuvių kinematografininkų – šių aukštųjų mokyklų absolventai (vieni pirmųjų – režisieriai Vytautas Žalakevičius bei Vytautas Mikalauskas). R. Šilinis į Lietuvos Kino studiją atėjo kitais keliais. „Į VGIK‘ą galima buvo stoti ir Lietuvoje. Bet man buvo tik šešiolika su puse, negalėjau įrodyti savo „ypatingų“ gabumų kinui, o be to, dėl savų priežasčių negalėjau palikti Vilniaus. Baigiau universitetą, atidirbau trejus privalomus metus Knygų rūmuose ir tapau laisvas. Kadangi kinas mane labai traukė, nuėjau į Birutės gatvę. O ten jau praktika parodydavo kas gali daryti kiną, o kas ne“, – teigė R. Šilinis interviu.

Remiantis kino istorikės profesorės Marijanos Malcienės periodizavimu, R. Šilinis į dokumentininkų gretas įsiliejo lietuviškojo kino brandos metais. Jis atstovauja režisierių kartai, septintojo dešimtmečio pabaigoje prisijungusiai prie LKS veteranų – Viktoro Starošo, Liudgardo Maciulevičiaus, Leono Tautrimo, Vytauto Žalakevičiaus, Lino Lazėno, Arūno Žebriūno, Roberto Verbos. Pradžioje R. Šilinis dirbo kino kronikos redaktoriumi. Režisieriaus karjerą pradėjo 1966-aisiais metais, kino periodikos numeriais („Praeitis ir mes“, „Tarybų Lietuva“). „Kaip, pradėjus su popieriumi ir pieštuku rankose (buvau redaktoriumi), tapti tuo, kuris daro kiną? Sėdėdavau montažinėje. Įvairiais keliais sugriūdavome į tą kiną. Grikevičius ir Dausa buvo apšvietėjais… Kinui atiduodavome visą, ne tik darbo, laiką. Mūsų „universitetais“ buvo žurnalas „Tarybų Lietuva“, – teigė R. Šilinis interviu.

R. Šilinio dokumentikoje išsiskiria keturios dominuojančios temos: filmai istorijos, kultūros, socialinio gyvenimo ir sporto temomis. Daugiausia filmų režisierius yra sukūręs istorinėmis temomis, taip pat – kultūrinėmis ir socialinio gyvenimo. Mažiausiai jo kūryboje – filmų sporto temomis. Sporto dokumentika R. Šilinio kūryboje dominuoja išskirtinai 7-8 dešimtmečiuose; filmai socialinio gyvenimo temomis – 8-ame dešimtmetyje; kultūrinė dokumentika – 9-ame dešimtmetyje. Istorinių filmų daugiausia sukurta dešimtajame dešimtmetyje. Kai kuriose juostose temos persipina, aiški riba tarp jų išnyksta. Pavyzdžiui, filmus „Credo“ (1989) ir „Be rūpesčio“ (1987) galima būtų priskirti ir istorinei, ir socialinio gyvenimo temoms. Tuo tarpu filmas „Nojaus arka“ (1988) – labiau meninio nei publicistinio žanro kūrinys.

R. Šilinio kūryba pasižymi autorinės dokumentikos bruožais. „Man atrodo, kad tai buvo protestas prieš „direktyvinius“ filmus. Be to, nevalia pamiršti, kad yra toks dalykas kaip noras save parodyti, parodyti, ką aš galiu. Ir taip galiu, ir anaip. Nors tavo pasirinktas personažas – realus žmogus, maga pamodeliuoti jo veiksmus, situaciją“, – teigė R. Šilinis interviu.

Būdingi režisieriaus dokumentinių juostų elementai – archyviniai dokumentai, užkadriniai interviu epidozai – kontrapunktai (angl. behind – the – scenes) – bei ironizavimas, pasitelkiant įvairias stilistines priemones (iškreiptą muziką, garsus, surežisuotus ar realius įvykius atspindinčius epizodus). Šiuos elementus galima aptikti daugumoje režisieriaus filmų. Pavyzdžiui, filme „Nojaus arka“ (1988) skamba iškreipta giesmės „Lietuva brangi“ melodija, filme „Be rūpesčio“ (1987) rodoma valytoja, pasilipusi ant bažnyčios altoriaus altoriaus, filme Lietuvos Respublikos premjerai (2003) rodomas filmavimui besišukuojantis Rolandas Paksas ir vėliau klausiantis, ar gerai atrodo. Rinktinius kadrus bei įdomius faktus režisierius perpina su įvairiomis stilistinėmis priemonėmis, metaforinę reikšmę turinčiais kadrais.

Jaunoji režisierių karta, atėjusi į LKS po L. Maciulevičiaus, V. Žalakevičiaus, V. Mikalausko ir kitų, atsinešė kitonišką požiūrį į kino dokumentiką. Tuo metu įprastą filmo kompoziciją imta vertinti kaip sustabarėjusią ir pasenusią, ieškota naujų medžiagos pateikimo būdų. R. Šilinio dokumentikoje žiūrovas tarsi įtraukiamas į ieškojimo procesą. Pavyzdžiui, f. „Vienos dienos beieškant“ (1968). Tai – istorinė publicistika, turinti detektyvinių elementų. Žiūrovas pasąmoningai įtraukiamas į Vladimiro Iljičiaus Lenino vizito Lietuvoje pėdsakų paieškas, skatinamas sekti kievieną ekrane pasirodantį dokumentą, dėlioti faktus, „tikrinti“ įvykių logiškumą.

Prie šių R. Šilinio režisūros ypatybių galima būtų priskirti ir ezopinę kalbą. Nepaisant griežtos politinės cenzūros sąlygų, kuomet menas buvo ideologizuotas, o nacionalinei jo formai buvo privalu turėti socialistinių idėjų užpildą, galima pastebėti režisierių laviruojant. Informacija žiūrovui pateikiama metaforomis, per ironijos prizmę ar per filmo herojų pasisakymus. Pavyzdžiui, juosta „Post scriptum senam filmui“ (1980). Tai – senos, režisieriaus – operatoriaus V. Starošo kurtos juostos ištraukos, papildytos naujais, po dvidešimties metų nufilmuotais kadrais. Filme užfiksuoti herojai kritiškai žvelgia į savo jaunystės pasirinkimą (baigus mokyklą eiti dirbti į kolūkį), išsako atsargios kritikos: viename epizode, po žurnalisto klausimo, kodėl iširo abiturientų kolūkio brigada, pasigirsta vienos iš herojų atsakymas, jog jie tebuvo „karjeros laiptelis kolūkio pirmininko gyvenime“ arba kito pašnekovo teiginys, jog „jaunimas turi savų interesų ir panašių brigadų organizavimas gali sugriauti jiems gyvenimus“.

Didesnė dalis režisieriaus filmų trumpametražiai (iki 4 dalių, t. y., iki 40 min.). Pilno metro filmai – septyni („Sala“, „Nojaus arka“, „Slenkstis“, „Randas“, „Palikimas 12-ajam anūkui“, „Post scriptum senam filmui“, „Savojo aš beieškant“).