Sokratas

Sokratas

Sokratas (Σωκράτης 469 m. pr. m. e. Alopekėje, netoli Atėnų – 399 m. pr. m. e.) – graikų filosofas, gyvenęs ir veikęs Atėnuose.

Gimė Alopekėje (netoli Atėnų) 469 m. pr. m. e. skulptoriaus ir pribuvėjos šeimoje. Jaunystėje Sokratas gavo gerą pradinį išsimokslinimą, o sulaukęs 18 metų tapo Atėnų piliečiu, davęs priesaiką laikytis įstatymų. Tolimesnis Sokrato gyvenimas nėra labai aiškus, egzistuoja įvairių versijų. Sokrato raštų neišliko. Apie jo teoriją žinoma iš Platono, Ksenofonto, Aristofano veikalų. Oficialiai jis buvo apkaltintas, kad negerbiąs tradicinių dievų ir tuo tvirkinąs jaunimą bei nuteistas mirti.

Suformavo požiūrį į filosofiją kaip būdą siekti gyvenimo išminties. Savąja filosofijos samprata siekė atsiriboti nuo sofistų reliatyvizmo. Pasak Sokrato, pažinimui būdingas besąlygiškas tikrumas. Jis pasiekiamas specialiu protavimo metodu, žmonėms bendraujant intelektualiai, susiduriant jų nuomonėms. Nuomonių gretinimas, tiksliai formuluojant klausimus, padedąs atskleisti prieštaravimus ir prieiti prie sąvokų apibrėžimų, kurie ir reiškia tai, kas iš tikrųjų yra. Šį Sokrato metodą Platonas pavadino dialektiniu. Sokratas juo stengėsi paaiškinti, kaip žmogus turi siekti gėrio, grožio ir tiesos. Aukščiausia gėrio apraiška laikė etines vertybes, o jų pažinimą – būtina dorovingo elgesio sąlyga. Filosofija, skatindama refleksiją ir padėdama išsiaiškinti etines sąvokas, tarnaujanti gėriui. Tad žmogaus dorovingumas priklausąs nuo jo noro ir sugebėjimo siekti žinių.

Sokrato etinių sąvokų teorija žymiai prisidėjo prie etikos mokslo pažangos, davė pradžią kai kurių logikos procedūrų (indukcijos, analogijos) struktūros sampratai. Sokrato mintis, kad sąvokoje glūdi besąlygiškas būties turinys, turėjo įtakos tikrovės idealistinei sampratai susidaryti. Šia linkme Sokrato filosofiją plėtojo Platonas.