Verneris fon Braunas

Verneris fon Braunas

Verneris Magnusas Maksimilianas, Freiheras fon Braunas (vok. Wernher Magnus Maximilian, Freiherr von Braun, 1912 m. kovo 23 d. – 1977 m. birželio 16 d.) – vokiečių, vėliau ir amerikiečių raketinės technikos bei kosminės aviacijos inžinierius, kosmoso architektas, viena žymiausių asmenybių XX a. raketų technologijų plėtroje.

Buvo NSDAP narys, SS šturmbanfiureris, apdovanotas medaliu už nuopelnus kare. Antrojo pasaulinio karo metu buvo atsakingas už kovinės-balistinės raketos V-2 projekto įgyvendinimą. Taipogi vadovavo Saturnas V raketos nešėjos, kuri 1969 m. nuskraidino Apollo 11 į Mėnulį, kūrime.

Verneris fon Braunas gimė Virzice, Poznanės provincijoje, kuri tuomet buvo Vokietijos imperijos sudėtyje. Jo šeima buvo kilusi iš kilmingųjų giminės, todėl jis paveldėjo Freihero titulą (atitinkantį Baroną). Jo tėvas, konservatorių valstybės tarnautojas Magnusas Freiheras fon Braunas (1878–1972), ėjo Federalinio kabineto Žemės ūkio ministro pareigas tuometinėje Veimaro Respublikoje. Jo jaunesnysis brolis taip pat buvo vardu Magnusas Freiheras fon Braunas (1919–2003) bei pagal specialybę buvo inžinierius. Verneris susidomėjo astronomija kai motina jam padovanojo teleskopą. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Virzicas buvo atiduotas Lenkijai, todėl kaip ir daugelis kitų jo šeima persikėlė į Vokietiją. Jie įsikūrė Berlyne, kur 12-metis fon Braunas, įkvėptas Makso Valierio ir Fritzo fon Opelio reaktyviniais automobiliais sumuštų greičio rekordų, žmonių pilnoje gatvėje susprogdino žaislinį vagoną ir už tai buvo areštuotas.

Verneris fon Braunas buvo patyręs mėgėjas muzikantas ir galėjo iš atminties sugroti Bethoveno ar Bacho melodijas. Jis mokėjo groti violončele bei pianinu ir iš pat pradžių norėjo tapti kompozitoriumi. Muzikos mokėsi pas žinomą kompozitorių Paulių Hindemitą.

1925-ųjų pradžioje fon Braunas pradėjo lankyti internatinę mokyklą Etersburgo pilyje, netoli Veimaro, kur jam nekaip sekėsi su fizika ir matematika. 1928 m. jis perėjo į Hermano Litco internatą. Ten jis įsigijo raketų pionieriaus Hermano Oberto knygos „Raketa į tarpplanetinę erdvę“ (vok. Die Rakete zu den Planetenräumen, 1929) kopiją. Jis visada žavėjosi kosminėmis kelionėmis, todėl nusprendė rimtai studijuoti fizikos bei matematikos mokslus, kad galėtų tapti inžinieriumi. 1930 m. įstojo į Berlyno technikos institutą, kur tapo Tarpplanetinių susisiekimų draugijos (vok. Verein für Raumschiffahrt, VfR) nariu ir pagelbėdavo testuoti skystuoju kuru varomus raketinius variklius. 1931–1932 m. jis taipogi studijavo Ciuricho Federaliniame politechnikos institute bei 1933–1934 – Berlyno universitete.

Vokietijoje į valdžią atėjus Nacionalsocialistams, raketinės technikos plėtra greitai tapo darbotvarkės dalimi. 1930 m. įkurtas Karo ministerijos raketų skyrius, o raketinio ginklo kūrimas buvo patikėtas Armijos ginkluotės inspekcijos (AWB) šaudmenų ir balistikos skyriaus viršininkui Karlui Bekeriui ir Berlyno technikos instituto dėstytojui, artilerijos kapitonui Valteriui Dornbergeriui. Dornbergeris fon Braunui suorganizavo Artilerijos tyrimų departamento dotaciją ir šis pradėjo testuoti kietojo kuro raketas Kumersdorfo poligone. 1934 m. liepos 27 d. Berlyno universitete jam buvo suteiktas fizikos daktaro laipsnis (kosminės aviacijos inžinerija). Tų pačių metų pab. jo komanda sėkmingai paleido dvi A-2 raketas, kurios pasiekė 2,2 ir 3,5 km aukštį.

Tuo metu, Vokietijos mokslininkus labai domino amerikiečių fiziko Roberto H. Godardo tyrimai. Verneris fon Braunas panaudojo Godardo planus iš įvairių žurnalų Aggregat raketų serijos gamyboje. 1937–1945 m. jis dirbo Penemiundės tyrimų centre Uznamo saloje, kur vadovavo mažo nuotolio raketos A-4, varomos skystuoju kuru, kūrimui. Nuo 1943 m. požeminėje Mittelverk gamykloje (Harco kalnuose) buvo pradėta raketos serijinė gamyba ir po pirmųjų 1944 m. vykdytų misijų link Didžiosios Britanijos, konkrečiau Londono, raketa pavadinta V2 (Vergeltungswaffe, liet. keršto ginklas) vardu. Daugiau kaip 1700 šių raketų pataikė į Antverpeną, to pasekoje žuvo per 3700 žmonių. 1942 m. prototipas pirmą kartą istorijoje viršijo 80 km aukštį, 1945 m. pasiektas 200 km aukštis. Tai buvo pirmasis žmonijos sukurtas aparatas įskridęs į kosminę erdvę.

1937 m. lapkritį (pagal kitus šaltinius: 1932 m. gruodžio 1 d.) fon Braunas įstojo į NSDAP, 1933 m. – SS ir 1940 m. gegužės mėn. tapo Waffen-SS karininku.

1936 m. fon Braunas taip pat tyrė suskystintu deguonimi varomų raketinių variklių pritaikymą orlaiviams. Aviakonstruktorius Ernstas Heinkelis paskolino Heinkel He 72 ir He 112 lėktuvus fon Brano bandymams. 1937 m. birželio mėn. vienas iš šių lėktuvų buvo išbandytas Neuhanderbergo aerodrome. Skrydžio metu lėktuvo stūmoklinis variklis, aprūpinamas raketiniu kuru, užgeso ir nepaisant to, kad lėktuvas nusileido su pakelta važiuokle ir tai, kad jo fiuzeliažas užsiliepsnojo, buvo įrodyta, kad lėktuvas gali skristi su gale įmontuota traukos sistema.

Tuo pačiu metu inžinierius Helmutas Valteris eksperimentavo su lengvais vandenilio peroksidu bei kalcio permanganatu varomais raketiniais varikliais, kurie, pasirodo, puikiai tiko orlaiviams. Fon Brauno varikliai užsikurdavo tiesioginio degimo būdu ir sukeldavo liepsnas, tuo tarpu Valterio varikliai naudodavo cheminės reakcijos būdu išgautus karštus garus, tiek vieni tiek kiti gebėjo sukurti trauką ir išvystyti didelį greitį. Visgi vėliau He 112 lėktuvuose buvo panaudoti Valterio raketiniai varikliai, kadangi jie buvo patikimesni, lengviau užkuriami ir saugesni.

Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą fon Braunas, jo brolis Magnusas ir keletas kitų mokslininkų pasidavė amerikiečiams. 1945 m. birželio 20 d. JAV valstybės sekretorius patvirtino fon Brauno ir jo specialistų perkėlimą į Ameriką, tačiau apie tai viešai pranešta tik 1945-ųjų spalio 1 d. Jie buvo nugabenti į Fort Bliso karinę bazę, į šiaurę nuo El Paso miesto, Teksaso valstijoje, kur mokė kariškius, pramonės ir universitetų bendruomenes raketų konstrukcijos bei jų valdymo. Taipogi kaip Hermio projekto dalyviai, jie padėjo atnaujinti, surinkti ir paleisti keletą iš Vokietijos atgabentų V-2 raketų link White Sands kosmodromo, esančio Naujojoje Meksikoje, bei toliau studijavo tolimesnį raketų pritaikymo potencialą kariniams bei moksliniams tikslams. Jiems buvo draudžiama palikti bazę be karinės palydos.

1947 m. vedė Mariją fon Kistorp, su kuria susižiedavo dar prieš karą, ir susilaukė 3 vaikų. 1950 m. prasidėjus Korėjos karui, fon Braunas su komanda buvo perkelti į Hantsvilį (Alabama), kuris per ateinančius 20 metų tapo jo namais. 1955 m. rugsėjo 11 d. fon Braunas įgijo JAV pilietybę. 1950–1956 m. jis vadovavo Redstone raketos kūrime Redstone Arsenal bazėje. Ši raketa buvo panaudota pirmuosiuose Jungtinių Valstijų vykdytuose branduoliniuose bandymuose. Kaip balistinės raketų agentūros (ABMA) direktorius vadovavo raketos Jupiter-C kūrime, kuri 1958 m. iškėlė Explorer 1 į kosmosą. Tai buvo pirmasis žingsnis Amerikos kosmoso programoje. Nepaisant jo pastangų, JAV vyriausybė nerodė didžiulio susižavėjimo jo darbais, todėl savo idėjas jis nusprendė skleisti per spaudą (laikraščiai, knygos, žurnalai), vėliau pasirodė ir filmų kosmoso tyrinėjimų tematika.

Galiausiai JAV valdžiai susivokus, jog Tarybų Sąjunga smarkiai pirmavo Kosminėse lenktynėse, fon Braunas buvo nusamdytas sukurti raketos nešėjos prototipą, kažką panašaus į 1954 m. jo pasiūlytą, tačiau atmestą variantą. 1958 m. buvo įsteiga NASA. 1960 m. NASA įsteigė Maršalo kosminių skrydžių centrą, kurio valdybos pirmininku tapo fon Braunas ir juo išliko iki 1970 m. Maršalo centro tikslas buvo suprojektuoti raketą, gebančią transportuoti didelės masės krovinius. Taip buvo pradėta Apollo programa. 1967 m. lapkričio 9 d. pirmą kartą į orą paleista raketa Saturnas-5, o jau 1968 m. gruodžio 21 d. ši raketa iškėlė Apollo 8 erdvėlaivį, kuris apskriejo Mėnulį. Jo svajonė – išlaipinti žmogų Mėnulyje – 1969 m. liepos 16 d. tapo realybe, kai į kosminę erdvę buvo paleista Saturnas V raketa, gabenanti Apollo 11 įgulą. Programos gyvavimo laikotarpiu, Saturnas V raketos link Mėnulio nugabeno šešias astronautų komandas.

1966–1967 m. vasarą jis dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje Antarktidoje, kur testavo įrangą, kuri ateityje galėtų būti panaudota gyvybės paieškoms Marse ir kitose planetose. Praėjus keliems mėnesiams po pirmojo išsilaipinimo Mėnulyje, jis viešai išreiškė savo optimizmą, tikėdamasis, kad Saturnas raketų programa ir toliau bus tobulinama, siekiant 9-ajame dešimtmetyje nusiųsti misijas į Marsą. Dėl tarpusavio nesutarimų 1972 m. gegužės 26 d. fon Braunas paliko NASA.

Palikęs NASA, 1972 m. tapo kosminės aviacijos bendrovės „Fairchild Industries“ inžinerijos ir plėtros viceprezidentu. 1975 m. apdovanotas Nacionaliniu medaliu mokslo srityje (angl. National Medal of Science). Mirė 1977 m. birželio 16 d. nuo kasos vėžio Aleksandrijoje (Virdžinija), būdamas 65 metų amžiaus.