Viljamas Harvis (angl. William Harvey 1578 m. balandžio 1 d. Folkstonas, Anglija – 1657 m. birželio 12 d. Hampstedas, Londonas, Anglija) – anglų medikas ir fiziologas, pirmasis sistemingai aprašęs kraujotakos ratą ir širdies svarbą kraujotakai.
Viljamas Harvis, anglų gydytojas, atradęs didįjį kraujo apytakos ratą, gimė 1578 metais Folkstono mieste, Anglijoje. Garsioji Harvio knyga “Anatominiai gyvūnų širdies ir kraujo judėjimo tyrimai” (“An Anatomical Treatise on the Movement of the Heart ant Blood in Animals”), išleista 1628 m., teisėtai vadinama svarbiausia knyga visoje fiziologijos istorijoje. Tai iš tiesų šiuolaikinio fiziologijos mokslo pradžia.
Šiandien mums, gerai žinantiems, jog kraujas cirkuliuoja, Harvio teorija atrodo savaime suprantama. Tačiau tų laikų biologams šis reiškinys anaiptol neatrodė toks paprastas bei akivaizdus. Garsiausi biologai kėlė tokias idėjas: (a) maistas širdyje virsta krauju; (b) širdis kaitina kraują; (c) arterijos yra pripildytos oro; (d) širdis gamina “gyvybines dvasias”; (e) kraujas venose ir arterijose pakyla bei atslūgsta, kartais tekėdamas į širdį, kartais iš jos.
Galenas, žymiausias senojo pasaulio gydytojas, asmeniškai daręs daugelį operacijų ir rūpestingai svarstęs apie širdį bei kraujo indus, nė neįtarė, kad kraujas cirkuliuoja. Nežinojo to ir Aristotelis, nors biologija buvo vienas svarbiausių jo pomėgių. Net po to, kai išėjo Harvio knyga, daugelis gydytojų nenorėjo pripažinti idėjos, kad kraujas žmogaus kūne nuolat cirkuliuoja uždaroje kraujo indų sistemoje, ir širdis teikia jėgų kraujo judėjimui.
Kraujo apytakos idėja Harviui kilo, atlikus paprasčiausius matematinius apskaičiavimus. Jis nustatė, kad sulig kiekvienu širdies tvinksniu išstumiama apie 57 g kraujo. Kadangi širdis plaka maždaug 72 kartus per minutę, elementarus padauginimas leido padaryti išvadą, jog kas valandą iš širdies į aortą išstumiama apie 540 svarų kraujo. Tačiau šis skaičius labai pranoksta normalaus žmogaus kūno svorį. Taigi Harviui tapo aišku, jog širdis nuolatos pumpuoja tą patį kraują. Suformulavęs šią hipotezę, jis devynerius metus eksperimentavo ir įdėmiai tyrinėjo kraujo apytakos ypatumus.
Savo knygoje Harvis aiškiai apibrėžė, kad arterijomis kraujas teka iš širdies, o venomis grįžta į širdį. Neturėdamas mikroskopo, Harvis negalėjo pamatyti kapiliarų — mažyčių kraujo indų, kuriais kraujas teka iš mažiausių arterijų į venas, — bet jis teisingai nuspėjo jų egzistavimą. (Kapiliarus, praėjus keleriems metams po Harvio mirties, atrado italų biologas Malpighi.) Be to, Harvis nustatė, jog širdies funkcija yra pumpuoti kraują j arterijas. Šiuo, kaip ir visais kitais svarbiausiais atžvilgiais, Harvio teorija buvo iš esmės teisinga. Jis pateikė ir daug eksperimentinių įrodymų, remiančių šią teoriją. Nors iš pradžių toks teiginys susilaukė stipraus pasipriešinimo, iki Harvio gyvenimo pabaigos jis buvo visuotinai priimtas.
Harvis darbavosi embriologijos srityje, ir nors tai nebuvo taip svarbu, kaip kraujo apytakos atradimas, nebuvo ir nereikšminga. 1651 m. išleista jo knyga “Gyvūnų atsiradimo tyrimai” (“On the Generation of Animals”) ženklina tikrą šiuolaikinių embriologijos tyrimų pradžią. Kaip ir Aristotelis, daręs Harviui didelę įtaką, Harvis prieštaravo teorijai, teigiančiai, kad embrionas net ankstyviausiose stadijose turi tokią pačią, tik daug mažesnę, struktūrą, kaip ir suaugęs gyvūnas. Harvis teisingai pastebėjo, kad embrionas vystosi palaipsniui.
55 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Harvis nugyveno ilgą, įdomų ir sėkmingą gyvenimą. Paauglystėje jis lankė Kembridžo universiteto koledžą. 1600 m. jis nuvyko į Italiją studijuoti mediciną Padujos universitete, tuo metu turbūt garsiausioje pasaulyje medicinos mokykloje. (Tuo metu Padujoje profesoriavo Galilėjus, nors nežinoma, ar jie kada nors buvo susitikę.) Medicinos laipsnį Harvis gavo Padujoje 1602 m. Po to jis grįžo į Angliją, kur padarė labai sėkmingą gydytojo karjerą. Tarp jo pacientų buvo du Anglijos karaliai (Džeimsas I ir Čarlzas I) bei garsusis filosofas Fransis Bekonas.
Gydytojų koledže Londone Harvis skaitė anatomijos paskaitas ir buvo išrinktas koledžo prezidentu, nors šio posto atsisakė. Be savo asmeniškos praktikos, jis daug metų dirbo vyriausiuoju gydytoju Šv. Bartolomėjaus ligoninėje Londone. Kai 1628 m. išėjo jo knyga apie kraujo apytaką, jis išgarsėjo visoje Europoje.
Harvis buvo vedęs, tačiau vaikų neturėjo. Jis mirė 1657 metais Londone, sulaukęs septyniasdešimt devynerių metų.
Leave a Reply