Vytautas Landsbergis

Vytautas Landsbergis

Vytautas Landsbergis (g. 1932 m. spalio 18 d. Kaune) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas, meno, muzikos ir kultūros istorikas.

Gimė 1932 m. spalio 18 d. Kaune architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir akių gydytojos Onos Jablonskytės-Landsbergienės šeimoje. Gimtajame mieste baigė vidurinę ir J. Gruodžio muzikos mokyklas. 1950 m. įstojo į Valstybinę konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją) Vilniuje, ją baigė 1955 m. ir ligi šiol gyvena Lietuvos sostinėje.

V. Landsbergis – politikas, meno, muzikos, kultūros istorikas, kultūrologas, publicistas ir visuomenės veikėjas, išleidęs apie 30 knygų, kuriose iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėlesniais metais – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus. Yra išleidęs poezijos knygų ir atsiminimus. Suredagavo ir išleido visus M. K. Čiurlionio kūrinius fortepijonui.

Profesorius V. Landsbergis ilgai buvo Lietuvos Kompozitorių sąjungos valdybos ir sekretoriato narys, ligi šiol yra M. K. Čiurlionio draugijos pirmininkas, taip pat Lietuvos šachmatų federacijos garbės pirmininkas.

1952 m. užėmė trečiąją vietą Lietuvos šachmatų čempionate.

1955 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (Aldonos Dvarionienės fortepijono klasę).

Dar studijuodamas (1952 m.) ėmėsi pedagoginio darbo ir vertėsi juo iki 1990 m. kovo mėn. Dėstė fortepijoną Vilniaus M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje, Valstybinėje konservatorijoje (1956–1963 m. ir nuo 1974 m.), jos Klaipėdos fakultete, Vilniaus Pedagoginiame institute (1957–1974 m.).

1969 m. apgynė mokslo kandidato disertaciją „M. K. Čiurlionio kompozitoriaus kūryba“.

1975 m. už monografiją „Čiurlionio kūryba“ apdovanotas Lietuvos TSR premija.

1978–1990 m. – Lietuvos Muzikos Akademijos profesorius. VEL regkolegijos narys.

1988 m. už monografiją „Česlovo Sasnausko gyvenimas ir darbai“ V. Landsbergis antrą kartą buvo apdovanotas Lietuvos TSR premija.

1991 m. V. Landsbergis tapo Čikagos Lojolos universiteto teisės garbės daktaru.

1992 m. tapo Lietuvos Vytauto Didžiojo universiteto Kaune filosofijos garbės daktaru ir Ogdeno Weberio universiteto (JAV) humanitarinių mokslų daktaru.

1992 m. jis nominuojamas Yalio universiteto (JAV) teisės daktaru, tačiau dėl valstybinės svarbos reikalų negalėjo nuvykti į suteikimo ceremoniją.

1994 m. Lietuvos Muzikos akademijoje apgynė habilituoto daktaro disertaciją.

Nuo 1995 m. yra Tarptautinio M. K. Čiurlionio vargonininkų ir pianistų konkurso tarybos pirmininkas.

1997 m. V. Landsbergis tapo Klaipėdos universiteto garbės daktaru bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademiku.

1998 m. tapo Vilniaus Gedimino technikos universiteto garbės nariu.

2000 m. tapo Lietuvos teisės universiteto ir Helsinkio universiteto garbės daktaru, Kardifo universiteto (JK) garbės nariu.

2001 m. tapo Sorbonos universiteto (Prancūzija) garbės daktaru.

2003 m. tapo Lietuvos Dailės akademijos garbės daktaru.

Politinė veikla

1988 m. birželio 3 d. profesorius buvo išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime, vykusiame spalio 22-23 d., – į jo Seimą ir Seimo Tarybą.

Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. Vytautas Landsbergis buvo Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. – Sąjūdžio garbės pirmininkas.

1989 m. kovo 26 d. panevėžiečiai išrinko V. Landsbergį TSRS liaudies deputatu, o 1990 m. vasario 24 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu.

1989 m. rugpjūčio 6 d. Gotlando saloje (Švedija) kartu su Lietuvos ir išeivijos atstovais pasirašė Gotlando komunikatą, kuriame teigiama, kad „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“, tuo padėdamas pagrindus Lietuvos nepriklausomybės paskelbimui 1990 m. kovo 11 d.

1990 m. kovo 11 d. buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu – t. y. valstybės vadovu.

1990–1992 m. buvo vienas iš Baltijos valstybių Tarybos vadovų, o 1990–1991 m. – Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 m. rudenį ir, priėmus referendume, Lietuvos Konstitucija jo promulguota bei paskelbta tų metų lapkričio 6 d. Be to, 1990–1991 m. buvo Valstybinės derybų su TSRS delegacijos pirmininkas. Jo vadovaujama Lietuva atsispyrė TSRS ekonominei blokadai bei ginkluotam smurtui ir pasiekė savo atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą, o taip pat 1992 m. susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė.

Per 1992 m. spalio-lapkričio mėn. rinkimus buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos – Tėvynės Santaros – balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos lyderis. Taip pat buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narys.

1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių partiją, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m.

1996 m. vėl išrenkamas į Seimą. 1996–2000 m. kadencijos Seimo pirmininkas.

Per 2000 m. rinkimus ketvirtą kartą išrinktas Lietuvos parlamento nariu ir iki 2004 m. vėl dirbo Seimo delegacijose į Europos Tarybos Parlamentinę Asamblėją ir Baltijos Asamblėją.

Nuo 2003 m. – Tėvynės Sąjungos politikos komiteto pirmininkas, Prezidiumo narys.

2003–2004 m. buvo Lietuvos Respublikos Seimo deleguotas Europos Parlamento stebėtojas, o nuo 2004 m. gegužės 1 d. – visateisis Europos Parlamento narys.

2004 m. birželio 13 d. išrinktas Europos Parlamento nariu. 2009 m. rinkimuose į EP išrinktas antrai kadencijai.

Apdovanojimai

1991 m. profesoriui Vytautui Landsbergiui paskirtos šios premijos ir apdovanojimai:
Norvegų tautos Taikos premija;
Prancūzijos Fondation du Future premija;
JAV Vydūno fondo premija;
Didžiosios Britanijos Tarptautinio laisvės fondo apdovanojimas;
Lenkijos skautų sąjungos garbės kryžius;
Lietuvos šaulių sąjungos Šaulių žvaigždės ordinas.
1992 m. Vytautas Landsbergis gavo Vokietijos Hermann-Ehlers-Preis ir Estijos Respublikos medalį už nuopelnus.
1994 m. gavo Katalonijos kultūros fondo 9-ąją tarptautinę Ramon Llull premiją.
1995 m. V. Landsbergis tapo Vokietijos šaulių Šv. Sebastijono ordino kavalieriumi.
1997 m. apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono II laipsnio ordinu.
1998 m. gavo šias premijas ir apdovanojimus:
Italijos Vibo Valentina „Liudijimo“ premiją už įnašą į Lietuvos išsilaisvinimą;
Lietuvos Vytauto Didžiojo I laipsnio ordiną;
Norvegijos Karališkojo ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių;
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Pasipriešinimo dalyvio žymenį už paramą rezistentams ir nuopelnus Lietuvai.
1999 m. Vytautas Landsbergis apdovanotas:
Lenkijos Respublikos Didžiojo Kryžiaus ordinu;
UNESCO medaliu už indėlį plėtojant demokratiją bei kovojant už žmogaus teises;
Maltos ordino Nuopelnų ordino Didžiuoju kryžiumi;
Graikijos Garbės ordino Didžiuoju kryžiumi;
Komunizmo aukų memorialo fondo Trumeno ir Reigano laisvės apdovanojimu.
2000 m. apdovanotas Frankofonijos Plejados ordinu (Prancūzija).
2001 m. apdovanotas Latvijos Trijų žvaigždžių II laipsnio ordinu.
2002 m. apdovanotas Estijos Marijos žemės kryžiaus ordinu.
2003 m. apdovanotas Vytauto Didžiojo ordinu su aukso grandine ir Vokietijos Saksonijos žemės parlamento Konstituciniu medaliu.
2009 m. apdovanotas:
Gruzijos Šv. Georgijaus ordinu;
Lietuvos URM garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“.

Šeima

Vytauto Landsbergio žmona Gražina Ručytė-Landsbergienė – pianistė, Lietuvos Muzikos Akademijos profesorė. Dvi dukros – Jūratė ir Birutė – muzikės. Sūnus Vytautas – literatas ir filmų režisierius. Turi dešimt vaikaičių ir keturis provaikaičius.