Pagal abėcėlę

  • A (131)
  • B (39)
  • C (20)
  • Č (10)
  • D (83)
  • E (44)
  • F (35)
  • G (40)
  • H (46)
  • I (18)
  • J (73)
  • K (59)
  • L (44)
  • M (96)
  • N (25)
  • O (21)
  • P (53)
  • R (63)
  • S (49)
  • Š (12)
  • T (35)
  • U (4)
  • V (82)
  • Z (7)
  • Ž (18)

Augustas Cezaris

Augustas CezarisAugustas Cezaris (Gaius Julius Caesar Octavianus Augustus, 63 m. pr. m. e. rugsėjo 23 d. Romoje ar Veletryje – 14 m. e. m. rugpjūčio 19) buvo pirmasis Romos imperatorius, valdęs nuo 27 m. pr. m. e. iki savo mirties 14 m. e. m.

Romos imperijos įkūrėjas Augustas Cezaris — viena pagrindinių istorijos figūrų. Pirmame amžiuje pr. Kr. jis užbaigė Romos Respubliką ardžiusius pilietinius karus ir perorganizavo Romos valdymą taip, kad vidaus tvarka ir klestėjimas
išsilaikė du tūkstančius metų. Gajus Oktavijus (geriau žinomas kaip Oktavianas; “Augusto” titulą jis gavo
trisdešimt penkerių metų) gimė 63 m. pr. Kr. Jis buvo Julijaus Cezario, pagrindinės politinės figūros Romoje Oktaviano jaunystėje, įsūnis. Julijui Cezariui, neturėjusiam sūnaus, patiko jaunuolis, ir jis padėjo Oktavianą ruošti politinei karjerai. Tačiau nužudžius Cezarį 44 m. pr. Kr., Oktavianas buvo dar tik aštuoniolikmetis mokinys.

Po Cezario mirties tarp įvairių Romos karinių bei politinių figūrų prasidėjo ilga ir karšta kova dėl valdžios. Iš pradžių Romos politikos arenoje patyrę jo konkurentai nelaikė jauno Oktaviano rimtu priešininku. Vienintelis matomas jaunuolio pranašumas buvo tas, kad Julijus Cezaris jį įsūnijo. Meistriškai tuo pasinaudodamas, Oktavianas sugebėjo laimėti kai kurių Cezario legionų paramą. Tačiau daugelis karių bevelijo remti Marką Antonijų, vieną iš artimiausių Cezario bendrininkų. Begalė mūšių per kelerius metus panaikino visus kitus varžovus dėl valdžios; iki 36 m. pr. Kr. Roma ir daugelis aplinkinių jos užkariautų teritorijų buvo pasidalytos tarp Marko Antonijaus, kuris valdė rytinę dalį, ir Oktaviano, valdžiusio vakarus. Tarp jų keleriems metams nelengvai buvo pasiektos paliaubos. Tuo metu Antonijus, atrodo, visą dėmesį skyrė savo romanui su Kleopatra, o Oktavianas vis stiprino savo pozicijas. 32 m. pr. Kr. tarp jų įsiliepsnojo karas, baigęsis didžiosiomis jūrų kautynėmis prie Akcijaus (31 m. pr. Kr.), kurį laimėjo Oktaviano pajėgos. Kitais metais karas baigėsi absoliučiu Oktaviano triumfu, ir Antonijus su Kleopatra nusižudė.

Dabar Oktavianas turėjo tokią pačią valdžią, kokią Julijus Cezaris turėjo prieš penkiolika metų. Cezaris buvo nužudytas, nes paaiškėjo, kad jis ketina padaryti galą respublikiniam valdymui Romoje ir tapti monarchu. Tačiau 30 m. pr. Kr., po daugelio pilietinių karų ir akivaizdžios respublikinio valdymo Romoje nesėkmės, daugelis romėnų suprato, jog demokratija baigėsi ir buvo linkę priimti geranorį despotą.

Oktavianas, nors kariaudamas buvo žiaurus, įtvirtinęs savo valdžią, tapo stebėtinai taikus. 27 m. pr. Kr., kad patenkintų senatorius, jis paskelbė, jog išlaikys respubliką su visais vyriausybiniais postais. Tačiau faktiškai Ispanijos, Galijos ir Sirijos provincijų valdovu pasiliko jis. Kadangi šiose trijose provincijose buvo daugiausia romėnų karių, tikroji valdžia saugiai glūdėjo jo rankose. Senatas suteikė jam garbingą Augusto titulą, bet jis niekada nepriėmė karaliaus titulo. Teoriškai Roma vis dar buvo respublika, o Augustas — ne daugiau, negu princeps (pirmasis pilietis). O dėkingas ir paklusnus senatas suteikdavo Augustui kokį jis tik panorėdavo postą, ir likusį gyvenimą jis buvo efektyvus diktatorius. Iki jo mirties 14 m. po Kr. Roma buvo visiškai perėjusi nuo respublikos prie monarchijos, ir jo įsūnis pakeitė jį be keblumų.

Augustas — turbūt geriausias gabaus, geranorio despoto pavyzdys istorijoje. Jis buvo tikras valstybės veikėjas, kurio sutaikymo politika labai pasitarnavo, panaikinant po Romos pilietinių karų atsiradusius susiskaldymus. Augustas valdė Romą daugiau kaip keturiasdešimt metų, o jo politika turėjo įtakos imperijai dar ir ateičiai. Jo vadovaujamos romėnų armijos baigė užkariauti Ispaniją, Šveicariją, Galatiją ir didelę dalį Balkanų. Jo valdymo pabaigoje šiaurinė imperijos siena nedaug skyrėsi nuo Reino — Dunojaus linijos, ir tokia išliko kelis šimtmečius.

Augustas buvo neįtikėtinai talentingas valdovas ir suvaidino svarbų vaidmenį, kuriant valstybinę civilinę tarnybą. Jis patikrino Romos valstybės mokesčių struktūrą bei finansinę sistemą; perorganizavo Romos armiją; įkūrė nuolatinį laivyną. Be to, jis įsteigė asmens sargybą, pretorijaus sargybą, kuri vėliau suvaidino svarbų vaidmenį, renkant ir verčiant imperatorius. Valdant Augustui, visoje Romos imperijoje buvo nutiestas puikių kelių tinklas; pačioje Romoje išaugo daug valstybinių pastatų, ir miestas labai išgražėjo. Buvo pastatytos šventyklos, ir Augustas kurstė ištikimybę senajai romėnų religijai. Buvo išleisti įstatymai, skatinantys tuoktis ir auginti vaikus.

Nuo 30 m. pr. Kr., valdant Augustui, Romoje tvyrojo taika. To rezultatas buvo vis didėjantis klestėjimas. Šis, savo ruožtu, lėmė menų suklestėjimą, ir Augusto amžius virto Aukso Amžiumi romėnų literatūroje. Tuo laikotarpiu gyveno garsiausias romėnų poetas Virgilijus, taip pat Horacijus, Livijus ir kiti rašytojai.

Nepasitenkinimą Augustu pareiškęs Ovidijus buvo išvarytas iš Romos. Augustas neturėjo sūnaus, o jo sūnėnas ir du vaikaičiai buvo mirę; todėl jis įsūnijo Tiberijų ir paskyrė jį sosto įpėdiniu. Tačiau dinastija (kurioje vėliau atsirado garsieji valdovai Kaligula ir Neronas) greitai išnyko. Vis dėlto su Augustu prasidėjęs vidinės taikos periodas, vadinamas Pax Romana, truko apie du tūkstančius metų. Šiuo ilgu taikos ir klestėjimo laikotarpiu romėnų kultūra giliai įsišaknijo Augusto ir kitų Romos vadų užkariautose teritorijose.

18 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Romos imperija teisėtai laikoma garsiausia antikos imperija. Mat Roma buvo ir antikinės civilizacijos kulminacija, ir pagrindinis kanalas, kuriuo senojo pasaulio (egiptiečių, babiloniečių, žydų, graikų ir kitų) idėjos bei kultūriniai pasiekimai keliavo į Vakarų Europą.

Įdomu Augustą palyginti su jo įtėviu Julijum Cezariu. Nežiūrint teisingų Augusto pažiūrų, išminties, charakterio stiprybės ir karinės sėkmės, jam trūko savo pirmtako talento. Julijus labiau jaudino savo amžininkų vaizduotę negu Augustas, ir jis liko žymesnis visiems laikams. Tačiau jų įtakos istorijai atžvilgiu, daug svarbesnis buvo Augustas.

Be to, įdomu palyginti Augustą su Aleksandru Didžiuoju. Abu pradėjo savo karjeras dar gana jauni. Tačiau Augustas, kad pasiektų viršūnę, turėjo įveikti daug stipresnius varžovus. Jo kariniai sugebėjimai nebuvo tokie išimtiniai, kaip Aleksandro, tačiau gana įspūdingi ir ilgalaikiškesni. Tai ir yra didžiausias šių dviejų žmonių skirtumas. Augustas visada žvelgė į ateitį, ir todėl jo ilgalaikė įtaka žmonijos istorijai daug didesnė.

Augustą būtų galima palyginti ir su Džordžu Vašingtonu. Abu jie atliko svarbius (ir tam tikra prasme analogiškus) vaidmenis pasaulio istorijoje; tačiau turint omeny ilgesnį Augusto valdymo laiką, jo politikos sėkmingumą bei Romos imperijos pasaulio istorijoje svarbą, manau, jog Augustas vertas aukštesnės padėties.



Leave a Reply

  

  

  

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>