France Bevkas (slovėn. France Bevk, 1890 m. rugsėjo 17 d. Zakojca, Slovėnija – 1970 m. rugsėjo 17 d. Liubliana) – slovėnų rašytojas, realistas ir apysakų apie kaimą kūrėjas.
France Bevkas gimė 1890 metais Zakojcoje. Mirė 1970 metais, per savo 80 – tąjį gimtadienį. Anksti pradėjo domėtis knygomis. Žurnalas „Domači prijatelj“ išspausdino trumpą jo apsakymą „Prisikėlimas“ („Vstajenje“), kai autoriui buvo tik šešiolika metų. Po vidurinės mokyklos baigimo, kaip prekybininko auklėtinis, septyniolikos metų iškeliavo toliau mokytis į pedagoginę mokyklą, rekomendavus Cerkno dekanui Francui Knavsui, kuris pastebėjo jo straipsnius žurnale „Domači prijatelj“. Su bendraklasiais France Bevkas nusprendė leisti moksleivių literatūros leidinį „Alfa“, kuris buvo leidžiamas tol, kol apie jį nesužinojo mokytojai. Tačiau ir toliau F. Bevkas kūrė eilėraščius ir siuntė moksleivių leidiniui „Zora“ ir žurnalo „Domačega prijatelja“ redaktorei Zofkai Kvedrovai. Po mokyklos baigimo, 1913 metais, pradėjo mokyti Oreheko kaime, vėliau buvo perkeltas į Novaki nad Cerknim. Praėjus ketveriems metams po mokyklos baigimo, privalėjo eiti į Rytų frontą.
Karo metu jį persekiojo dėl antiaustriškos nuomonės. Grįžęs metė mokytojo darbą ir tapo Liublianos periodininio leidinio „Večerni list“ redaktoriumi. Nustojus jį publikuoti, ėmėsi kultūros rubrikos redagavimo laikraštyje „Slovenec“. Tuo pačiu metu savo laiką skyrė teatrui ir vadovavo „Ljudski oder“ („Liaudies scenai“) ir dirbo režisieriumi. 1920 metų pabaigoje, nepaisydamas fašistų spaudimo, grįžo į Goricą ir savo romanais prisidėjo prie slovėnų kalbos išsaugojimo. Kadangi fašizmas vis labiau slėgė slovėnus Primorskoje, taip ir Bevkas patyrė fašistų draudimus. 1935 metų pavasarį kartu su France Stele ir Josipu Vidmaru išvyko į Ispaniją. Ten susidraugavo su Zoranu Mušiču. 1943 metais pabėgo iš kalėjimo ir tapo vienu svarbiausių nacionalinio išsivadavimo lyderių Primorskoje.
Po Antrojo pasaulinio karo iš pradžių gyveno Trieste, vėliau Liublianoje, kur 1970 metais mirė. F. Bevkas užėmė aukštas pareigas, taip jų buvo SAZU (Slovėnijos mokslo ir meno akademijos) draugijos narys ir Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos prezidentas. Novos Goricos gyventojai jam pastatė paminklą, aikštė bei biblioteka pavadinta kūrėjo vardu. France Bevkas palaidotas Solkane.
F. Bevko kūryba yra labai plati: eilėraščiai, istoriniai romanai (trilogija „Ženklas danguje“ („Znamenja na nebu“), „Žmogus prieš žmogų“ („Človek proti človeku), romanai apie dabarties gyvenimą, novelės, kaimiškos tematikos apysakos „Didysis Tomas“ („Veliki Tomaž“), „Žalioji gatvė“ („ Železna cesta“), „Ljudje pod Osojnikom“, trumpi apsakymai, dramos, esė ir literatūros kūriniai vaikams, filmų scenarijai, kelionių dienoraščiai ir vertimai. Rašytojas sukūrė virš 100 knygų. Visa bibliografija kartu su vertimais (į serbų – kroatų, makedonų, vengrų, albanų, rusų, ukrainiečių, prancūzų, vokiečių, italų ir kitas kalbas) ir kitais leidiniais sudaro apie 600 knygų. F. Bevkas labiausiai žinomas kaip vaikų rašytojas ir romano „Vikaras Martinas Čedermanas“ („Kaplan Martin Čedermac“) autorius. Dėl šio romano jį laiko tautinio mąstymo rašytoju, kurio pagrindinė užduotis buvo tautiškumo suvokimo stiprinimas, nors jo veikalų svarbiausią dalį sudaro kaimo tematikos apysakos ir istoriniai romanai.
Jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir karo metu kūrė eilėraščius, kuriems būdinga marga ritmika, drąsi simbolika ir nuoširdi patirtis. Eilėraščius pirmiausia paveikė Župančičius, vėliau pasidavė ekspresionizmui. Kūrybos paslapčių mokėsi iš slovėnų rašytojų, ypač iš Ivan Cankar, taip pat iš rusų ir prancūzų realistų. F. Bevko kūryba buvo skelbiama beveik visuose slovėnų laikraščiuose ir žurnaluose. Istorijos, apie kurias jis rašo, vyksta Primorskoje, jį domina miestiečių gyvenimas ir kalnų valstiečių – atsiskyrėlių – gyvenimas Cerljanskos ir Tolmino kraštuose. Kai fašizmas Italijoje išvarė į Jugoslaviją didelę Primorskos inteligentijos dalį, jis pasiliko kitoje sienos pusėje ir gausiais publicistiniais straipsniais, kuriuos pasirašydavo skirtingais pseudonimais, rūpinosi slovėnų tautos dvasiniu maistu. F. Bevko kaimiškoji proza didžiąja dalimi yra regioninė proza. Savo kūriniais skaitytojui įtvirtindavo supratimą, jog regionai, kurie dėl Pirmojo pasaulinio karo buvo atskirti nuo Jugoslavijos, vis dar slovėniški. Ankstyvieji jo kūriniai, sukurti ekspresionistiniu stiliumi, laikui bėgant pakito, tapo populiaresni, su aiškesnėmis liaudžiai fabulomis, nes Bevkas pradėjo rašyti galvodamas apie jo kūrinių skaitytojo suvokimą.
Istoriniuose romanuose aprašė praeities slovėnų etinių žemių vakarinę ribą, ypač Tolmino krašto (taip pat kaip ir rašytojas Pregelis). Stebina tai, kad socialiniai konfliktai tarp valstiečių ir kilmingųjų netapatinami su konfliktais tarp slovėnų ir ne slovėnų, bet autorius lygino tuos konfliktus su teigiamų ir neigiamų žmonių savybėmis, skirtingai nuo įprastos distribucijos, pagal kurią slovėnai yra geri, o svetimšaliai blogi, vienodai paskirstė „blogiečius ir geriečius“ tarp savųjų ir svetimų (tarp skirtingų luomų, visuomenės sluoksnių, tautų atstovų). Drąsiai kūryboje įterpia įvairių motyvų: arogantiškus momentus, natūralizmą, aprašo žiaurias kančias ir mirtį; griežtesni literatūros kritikai jam priekaištauja, kad jis yra romantikas, todėl jo kūriniai yra labai įtaigūs. F. Bevko romanų pagrindinė idėja yra ta, kad slovėnai išliks, jeigu atsisakys galios, jėgos ir valdžios bei aktyvaus vaidmens istorijoje troškimo. Alternatyvas matė dvasininkijoje, poezijoje ir valkatavime. Kūrėjas bandė įsisąmoninti istorinę patirtį apie tai, koks trumpalaikis gali būti ponų valdymas: slovėnai per visą istoriją keitė valdančius, kurie vienas po kito žlugo, o slovėnai išliko.
Jo kūryboje iškyla daugybė asmenybių, kurių veiksmai skatina meilę, kovą dėl žemės, namų ir turto. Daugelis iš jų godūs, plėšrūs, šykštūs, kai kurie įklimpę į nusikaltimus arba manipuliacijas. Garsiausi Bevko pasakojimai iš valstiečių gyvenimo „Krivda“ ir „Ljudje pod Osojnikom“. Daugiausiai kartų perleistas Bevko kūrinys – romanas „Vikaras Martinas Čedermanas“ („Kaplan Martin Čedermac“) (1938), kuriame pasmerkiamas nutautinimas, smurtas prieš žmones ir antinacionalinė bažnyčios organizacija fašistų laikais Italijoje. Norėdamas apsiginti nuo fašistų policijos, Liublianoje leido publikacijas, pasivadinęs Pavle Sedmako slapyvardžiu. Prieš ir po karo daug rašė vaikams. Jauniausiems sekė pasakas, vyresniuosius vedė po pasaulį, juos mokė kultūringo elgesio arba pasakojo apie savo gyvenimą. Vaikų literatūroje kukliai skiepijo supratimą apie gamtą, visuomenę ir gyvenimą bei patriotizmą. Pasakojimuose „Piemenėliai“, „Grivarjevo vaikai“, „Auklė“ („Pastirci“, „Grivarjevi otroci“, „Pestrna“) Bevkas nuveda mažuosius skaitytojus į Tolmino krašto kalnus tarp vargšų samdinių ir padienių darbininkų.
Knyga „Tonček“ pasakoja apie berniuką, gyvenusį Goricoje, kurioje fašistai uždarė visas slovėniškas mokyklas ir jis privalėjo mokytis italų kalbos. Taip pat svarbus kūrinys pasaka „Lukec in njegov škorec“, kurioje aprašoma, kaip Lukec ir jo mama iškeliauja laivu aplink Ameriką, nes jų laukia tėtis, kuris išvyko ieškoti darbo ir pamėginti užsidirbti pinigų pragyvenimui.
Labai populiari „Knjiga o Titu“, dėl kurios autorius vėliau įstrigo skaitytojams į atmintį kaip režimo rašytojas, pamirštant, kad Bevkas didelę dalį savo veikalų dar prieš karą spausdino katalikiškame žurnale „Dom in svet“.
Leave a Reply