Ingmaras Bergmanas

Ingmaras Bergmanas

Ernstas Ingmaras Bergmanas (šved. Ernst Ingmar Bergman, 1918 m. liepos 14 d., Upsala, Švedija – 2007 m. liepos 30 d.) – garsus švedų teatro ir kino režisierius, laikomas vienu iš didžiausią įtaką XX a. kinui padariusių filmų kūrėjų.

Ingmaras Bergmanas dažniausiai savo filmų scenarijus rašė pats, taip pat daugumoje jo filmų vaidino tie patys nuolatiniai pagrindinių vaidmenų atlikėjai: Maksas von Sidovas (Max von Sydow), Bibi Anderson (Bibi Andersson), Harieta Anderson (Harriet Andersson) ir kiti.

Dauguma režisieriaus filmų yra mažo biudžeto.

Ingmaras Bergmanas savo kūryboje dažnai nagrinėjo įvairias su religija susijusias problemas („Septintasis antspaudas“, „Žemuogių pievelė“, „Žiemos šviesa“ ir kt.). Pats režisierius buvo ateistas.

Ingmaras Bergmanas gimė Upsaloje (Švedija) medicinos sesers Karinos ir liuteronų dvasininko Eriko Bergmano šeimoje. Ingmaras užaugo apsuptas religinės simbolikos ir pokalbių šia tema. Tėvas taip pat laikėsi ekstremalių dešiniųjų politinių pažiūrų ir griežtai auklėjo savo vaikus. Už tokius „prasižengimus“, kaip šlapinimasis į lovą, Ingmaras ne kartą buvo uždarytas į tamsią spintą. Nors I. Bergmanas augo pamaldžiuose liuteronų namuose, vėliau pareiškė, kad tikėjimą prarado būdamas dar 8-erių, ir su tuo susitaikė tik kurdamas „Žiemos šviesą“ (šved. Nattvardsgästerna, 1963 m.).

1937 m. I. Bergmanas įstojo į Stokholmo universitetinę kolegiją (kuri vėliau buvo pervadinta Stokholmo universitetu), kur studijavo meną ir literatūrą. Čia labai įsitraukė į studentų teatro veiklą ir labai pamėgo kiną. Užmezgęs romantiškus santykius, susipyko su tėvu ir nebendravo su juo kelis metus. I. Bergmanas nebaigė universiteto, bet parašė kelias pjeses, operą ir tapo teatro režisieriaus padėjėju. 1942 m. jam buvo suteikta proga pastatyti spektaklį pagal vieną iš savo pjesių „Kasparo mirtis“. Pjesę pamatė kino kompanijos „Svensk Filmindustri“ nariai ir pasiūlė I. Bergmanui bendrovės scenaristo darbą. 1943 m. I. Bergmanas vedė Elzę Fišer (Else Fisher).

I. Bergmano karjera kine prasidėjo 1941 m., kai jis ėmė perrašinėti scenarijus, bet pirmasis reikšmingas jo pasiekimas buvo 1944 m. parašytas filmo „Kančia“ (šved. Hets) scenarijus, kurį realizavo Alfas Šiobergas (Alf Sjöberg). I. Bergmanas taip pat tapo šio filmo režisieriaus padėjėju. Antrojoje autobiografinėje knygoje I. Bergmanas pripažino, kad tai buvo jo tikrasis režisūrinis debiutas. Tarptautinė šio filmo sėkmė po metų suteikė I. Bergmanui pirmąją progą pastatyti savo filmą. Per kitus 10 metų jis parašė ir surežisavo keliolika filmų, tarp jų juostas „Kalėjimas“ (šved. Fängelse) 1949 m. ir „Apnuoginta naktis“ (šved. Gycklarnas afton) bei „Vasara su Monika“ (šved. Sommaren med Monika) 1953 m.

Pasaulinės sėkmės I. Bergmanas sulaukė sukūręs filmą „Vasaros nakties šypsenos“ (šved. Sommarnattens leende, 1955 m.), kuris laimėjo apdovanojimą „už geriausią poetinį humorą“ ir kitais metais Kanų kino festivalyje buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei. Tada režisierius pastatė „Septintąjį antspaudą“ (šved. Det sjunde inseglet) ir „Žemuogių pievelę“ (šved. Smultronstället), kurie Švedijoje pasirodė 1957 m. su dešimties mėnesių pertrauka. Kanuose „Septintasis antspaudas“ laimėjo ypatingąjį žiuri prizą ir buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei, o „Žemuogių pievelė“ atnešė I. Bergmanui ir jo žvaigždei Viktorui Šiostriomui (Victor Sjöström) daug apdovanojimų.

Kitus du dešimtmečius I. Bergmanas toliau produktyviai kūrė filmus. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pr. I. Bergmanas gyveno Švedijai priklausančioje Forio salioje į šiaurę nuo Gotlando, kur sukūrė kelis savo filmus.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pr. I. Bergmanas sukūrė trilogiją, kurioje nagrinėjo tikėjimo ir abejonių Dievu temą: „Kaip veidrodyje“ (šved. Såsom i en Spegel, 1961 m.), „Žiemos šviesa“ (šved. Nattvardsgästerna, 1962 m.) ir „Tyla“ (šved. Tystnaden, 1963 m.) 1966 m. jis surežisavo juostą „Persona“ (šved. Persona), kurią pats laikė vienu reikšmingiausių savo darbų. Eksperimentinis filmas nelaimėjo daug apdovanojimų, bet yra laikomas režisieriaus šedevru. Kiti reikšmingesni šio laikotarpio darbai: „Mergelių pavasaris“ (šved. Jungfrukällan, 1960 m.), „Vilko valanda“ (šved. Vargtimmen, 1968 m.), „Gėda“ (šved. Skammen, 1968 m.) ir „Anos troškimas“ (šved. En Passion, 1969 m.). Šiuo laikotarpiu I. Bergmanas taip pat daug bendradarbiavo su Švedijos televizija. Pažymėtini du jo darbai „Vedybinio gyvenimo scenos“ (šved. Scener ur ett äktenskap, 1973 m.) ir „Magiška fleita“ (šved. Trollflöjten, 1975 m.)

1976 m. I. Bergmanas buvo suimtas dėl vengimo mokėti mokesčius ir prisiekė, kad daugiau niekada Švedijoje nekurs kino. Jis uždarė savo kino studiją Forio saloje ir paliko šalį. Kitą I. Bergmano filmą, „Gyvatės kiaušinis“ (šved. Das Schlangenei, 1977 m.), finansavo Vokietija ir JAV, ir tai buvo antrasis režisieriaus filmas anglų kalba (pirmasis buvo 1971 m. „Prisilietimas“ (šved. Beröringen)). Po metų pasirodė vienas ryškiausių šio laikotarpio I. Bergmano kūrinių – JK ir Norvegijos finansuota juosta „Rudens sonata“ (Höstsonaten, 1978 m.) Filme vaidino Ingrida Bergman (Ingrid Bergman). Kitą režisieriaus darbą „Iš marionečių gyvenimo“ (šved. Aus dem Leben der Marionetten, 1980 m.) finansavo JK ir Vokietija.

1982 m. I. Bergmanas trumpam grįžo į tėvynę ir sukūrė „Fani ir Aleksandrą“ (šved. Fanny och Alexander) – filmą, kuris skirtingai nuo kitų režisieriaus darbų, buvo skirtas platesnei auditorijai, bet profesionalų buvo kritikuojamas už lėkštumą ir komerciškumą. I. Bergman teigė, kad tai paskutinis jo filmas, ir žadėjo imtis teatro režisūros. Po to jis parašė kelis filmų scenarijus ir surežisavo kelis TV filmus. Kaip ir anksčiau, kai kurie iš šių TV filmų vėliau pasirodė kino teatruose. Paskutinis toks darbas buvo „Vedybinio gyvenimo scenų“ tęsinys „Saraband“ (šved. Saraband, 2003 m.), kurį I. Bergmanas surežisavo jau būdamas 84-erių.

I. Bergmanas subūrė savo asmeninę „kūrybinę grupę“, kurią be kitų aktorių sudarė Maksas von Sidovas (Max von Sydow), Bibi Anderson (Bibi Andersson), Harieta Anderson (Harriet Andersson), Erlandas Juzefsonas (Erland Josephson), Ingrida Tulin (Ingrid Thulin) ir Gunaras Bjornastrandas (Gunnar Björnstrand) – kiekvienas šių aktorių suvaidino bent penkiuose režisieriaus filmuose. Norvegė aktorė Liv Ulman (Liv Ullmann), pasirodžiusi devyniuose I. Bergmano filmuose ir viename TV filme („Saraband“), pirmoji prisijungė prie kūrybinės grupės (1966 m. filme „Persona“) ir labiausiai suartėjo su I. Bergmanu – tiek kūrybiniame, tiek asmeniniame gyvenime. 1966 m. jie susilaukė dukters Linos (Linn Ullmann). 1953 m. I. Bergmanas pradėjo dirbti su kino operatorium Svenu Niukvistu (Sven Nykvist). Tarp jų išsivystė puikus kūrybinis ryšys, ir I. Bergmanui nereikėdavo sukti galvos kadro kompoziciją iki filmavimo išvakarių. Filmavimo dienos rytą jis trumpai pakalbėdavo su S. Niukvistu apie pageidaujamą nuotaiką bei kompoziciją ir visiškai nesikišdavo į operatoriaus darbą iki vakaro, kai būdavo aptariamas kitos dienos filmavimas.

I. Bergmanas teigė, kad niekada neturėjo problemų dėl finansavimo ir paminėjo dvi priežastis: pirma, jis negyveno JAV, kur, jo nuomone, per daug vaikomasi kino filmų nešamo pelno, ir antra, jo filmai dažniausiai nebūdavo brangūs. (Pavyzdžiui, „Verksmai ir šnabždesiai“ (šved. Viskningar och rop), buvo sukurtas už maždaug 450 000 JAV dolerių, o „Vedybinio gyvenimo scenos“ – šešių epizodų a TV filmas – kainavo tik 200 000 JAV dolerių.).

I. Bergmanas dažniausiai pats rašė savo filmų scenarijus. Prieš sėsdamas rašyti, idėją brandindavo kelis mėnesius ar net metus, ir manė, kad tai gana varginantis procesas. Ankstyvieji režisieriaus darbai kruopščiai apgalvoti ir pastatyti pagal jo pjeses arba parašyti bendradarbiaujant su kitais autoriais. I. Bergmanas teigė, kad, kurdamas vėlesnius filmus, leisdavo aktoriams keisti savo pradinius sumanymus, antraip pasekmės būdavo „tragiškos“. Laikui bėgant režisierius suteikė savo aktoriams vis daugiau laisvės improvizuojant filmų dialogus. Kurdamas paskutinius filmus, I. Bergmanas tiesiog užrašydavo sceną aprašančias idėjas ir leisdavo aktoriams patiems kurti dialogą.

I. Bergmanas pabrėžė, kad peržiūrint per dieną nufilmuotą medžiagą svarbu būti kritišku, bet atsiriboti nuo emocijų, ir teigė, kad jis pats neklausdavo savęs, ar medžiaga puiki, ar siaubinga, bet ar ji tinkama, ar ją reikia perfilmuoti JAV kino instituto seminaras, 1975 m., iš „The Criterion Collection“ kolekcijoje 2006 m. išleisto „Mergelių pavasario“ DVD.

I. Bergmano filmuose dažniausiai nagrinėjamos egzistencinės mirtingumo, vienatvės ir tikėjimo temos.

Šios temos atrodo pagrindinės, tačiau daugelyje filmų svarbi ir lytinė aistra, akivaizdi tiek filmuose apie viduramžius („Septintasis antspaudas“), XX a. pradžios Upsalos aukštuomenės vaikus („Fani ir Aleksandras“) arba šiuolaikinį susvetimėjimą („Tyla“ (1963 m., (šved. Tystnaden). Moteriškos I. Bergmano filmų veikėjos dažniausiai geriau suvokia savo seksualumą nei vyrai ir nevengia jo parodyti, kartais net labai atvirai (pvz., „Verksmai ir šnabždesiai“) – tai I. Bergmanas, 1960 m. duodamas interviu „Time“ žurnalui, pavadino „fokusininko“ darbo požymiu. 1964 m. interviu žurnalui „Playboy“, jis sakė: „…lyties apraiškos labai svarbios, ypač man, nes mažiausiai noriu kurti vien intelektualų kiną. Noriu, kad žiūrovai pajustų mano filmus. Man tai daug svarbiau nei tai, kad jie suprastų juos.“ I. Bergmano žodžiais, filmas buvo jo reiklioji meilužė. Asmeninis režisieriaus gyvenimas neretai sutapdavo su kūryba, todėl kai kurios svarbiausios režisieriaus aktorės iš tiesų tapo jo meilužėmis.

Iškreipta, nelaiminga, neišreikšta, atstumta meilė – daugelio I. Bergmano filmų leitmotyvas, pradedant „Žiemos šviesa“, kur bergždžias pastoriaus tikėjimas supriešinamas su jo buvusios meilužės pastangomis padėti jam per meilę atrasti dvasinį išganymą.

Paklaustas apie savo filmus, I. Bergmanas geriausiai įvertino „Žiemos šviesą“, „Personą“ ir „Verksmus ir šnabždesius“, bet, duodamas interviu 2004 m., režisierius teigė, kad jo filmai jam kelia depresiją, ir kad jis nebegali jų žiūrėti. Jo paties teigimu, šiuose filmuose jis pasiekė kino galimybių ribas.

I. Bergmanas labiausiai žinomas dėl savo indėlio į kiną, bet visą gyvenimą taip pat buvo ne mažiau aktyvus ir produktyvus teatro režisierius. Studijuodamas Stokholmo universitete, dalyvavo studentų teatro veikloje ir greitai sulaukė sėkmės. Baigęs universitetą tapo Stokholmo teatro režisierium-stažuotoju. Būdams 26-erių, tapo jauniausiu Europoje teatro vadovu Helsingborgo teatre. Čia dirbo trejus metus, o 1946–1949 m. dirbo režisierium Geteborgo teatre.

1953 m. tapo Malmės teatro režisieriumi ir dirbo čia septynerius metus. Su daugeliu savo filmų žvaigždžių I. Bergmanas pradėjo dirbti scenoje. Dauguma „Bergmano trupės“ narių, padėjusių režisieriui sukurti 7-ojo dešimtmečio filmus buvo iš Malmės teatro (pvz., Maksas von Sidovas). 1960–1966 m. I. Bergmanas režisavo Stokholmo Karališkajame dramos teatre, o 1963–1966 m. buvo jo direktorius.

Išvykęs iš Švedijos po incidento dėl vengimo mokėti mokesčius, I. Bergmanas tapo Miuncheno (Vokietija) „Residenz Theatre“ režisierium (1977–1984 m.) Teatre aktyviai dirbo ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje, o 2002 m. Karališkajame dramos teatre sukūrė paskutinį savo spektaklį – Henriko Ibseno „Laukinę antį“.

1976-ieji buvo sunkiausi I. Bergmano gyvenimo metai. 1976 m. sausio 30 d. Augusto Strindbergo pjesės „Mirties šokis“ repeticijos Stokholmo Karališkajame dramos teatre metu jį suėmė civiliais drabužiais vilkintys policijos pareigūnai ir pateikė kaltinimus vengimu mokėti pajamų mokestį. Šis įvykis labai sukrėtė I. Bergmaną. Pažeminimas jam sukėlė nervinį sukrėtimą ir turėjo gydytis nuo gilios depresijos.

Tyrimas buvo inicijuotas dėl 500 000 Švedijos kronų, kurias 1970 m. Švedijoje įsikūrusi I. Bergmano įmonė „Cinematograf“ neva pervedė savo Šveicarijoje įsikūrusiam padaliniui „Persona“, per kurį dažniausiai būdavo mokami atlyginimai aktoriams iš užsienio. Gavęs Švedijos centrinio banko nurodymą, 1974 m. I. Bergmanas uždarė „Persona“ ir deklaravo pajamas. 1976 m. kovo 23 d. prokuroras Andersas Nordenadleris (Anders Nordenadler) panaikino kaltinimus I. Bergmanui, teigdamas, kad jie neturi teisinio pagrindo, ir palygindamas bylą su „kaltinimais, kad žmogus pavogė savo paties automobilį“. Švedijos vidaus pajamų tarnybos vadovas Giosta Ekmanas (Gösta Ekman) teisino nutrauktą tyrimą, sakydamas, kad įkalčiai buvo reikšmingi, ir kad su I. Bergmanu buvo elgiamasi, kaip su bet kuriuo kitu įtariamuoju. Jis išreiškė apgailestavimą, kad režisierius išvyko iš šalies, ir teigė turįs vilties, kad nutrauktas tyrimas „sustiprins“ I. Bergmaną.

Nors kaltinimai buvo panaikinti, I. Bergmano emocinė būklė dar kurį laiką liko nestabili, ir jis baiminosi, kad jam nebepavyks kurti filmų. Nepaisydamas Švedijos ministro pirmininko Ulofo Palmės, aukštų pareigūnų ir kino pramonės vadovų prašymų, jis prisiekė daugiau niekada nebedirbti Švedijoje. Režisierius uždarė savo studiją Forio saloje, nutraukė du paskelbtus kino projektus ir išvyko į savanorišką tremtį Miunchene (Vokietija). Švedijos kino instituto režisieriaus Hario Šeino (Harry Schein) skaičiavimu, dėl to Švedija patyrė 10 milijonų kronų žalą ir prarado šimtus darbo vietų.

1978 m. viduryje I. Bergmanas, regis, įveikė nuoskaudą savo tėvynei. Tų pačių metų liepą jis grįžo į Švediją, Fario saloje atšventė savo 60-metį ir vėl ėmė režisuoti Karališkajame dramos teatre. Norėdamas pagerbti režisieriaus sugrįžimą, Švedijos kino institutas įsteigė Ingmaro Bergmano premiją, kasmet įteikiamą už kino pasiekimus.

I. Bergmanas gyveno Miunchene iki 1984 m. Duodamas vieną iš paskutinių stambių interviu Fario saloje 2005 m., I. Bergmanas teigė, kad nepaisant darbo tremtyje, jis iš tiesų prarado aštuonerius savo profesinio gyvenimo metus.

2003 m. gruodį I. Bergmanas pasitraukė iš kino. 2006 m. spalį jam buvo operuotas klubas, po operacijos sekė ilga reabilitacija. 2007 m. liepos 30 d., būdamas 89-erių, jis ramiai mirė miegodamas savo namuose Fario saloje. Tą pačią dieną mirė ir kitas žinomas kino režisierius Mikelandželas Antonionis (Michelangelo Antonioni). I. Bergmanas buvo kukliai palaidotas 2007 m. rugpjūčio 18 d. Forio saloje.