Ioannis Kapodistrias

Ioannis Kapodistrias

Ioannis Kapodistrias (gr. Ιωάννης Καποδίστριας, 1776 m. vasario 11 d. Kerkyroje – 1831 m. spalio 9 d.) – grafas, diplomatas, Rusijos imperijos užsienio reikalų ministras (1816—1822 m.), pirmasis nepriklausomos Graikijos vadovas (išrinktas 1827 m. balandžio 11 d., šalies vadovas 1828—1831 m.).

Ioannis Kapodistrias gimė 1776 m. vasario 11 d. Kerkyroje (Kerkyros sala), tuo metu priklausiusiai Venecijos Respublikai. Jo tėvas, Antonijos Kapodistrias, XIV a. į Kerkyrą atsikėlę gyventi iš Koperio (it. Capodistria), išeivių palikuonis, buvo Venecijos vyriausybės tarnautojas. I. Kapodistrias baigė Paduvos universiteto (it. Universita Degli Studi Di Padova) medicinos ir filosofijos kursus. Nuo 1797 m. gimtojoje Kerkyroje vertėsi gydytojo praktika.

1799 m. salą užėmus rusams ir turkams, buvo paskirtas karo ligoninės direktoriumi. 1802 m. įkūrė „Nacionalinę Medicinos asociaciją“. 1803 m. paskirtas Jonijos salų (Septynių salų Respublika) valstybės sekretoriumi užsienio reikalams. 1807 m. paskirtas policijos viršininku.

1807 m. pasirašius Tilžės taikos susitarimą, rusų valdoma Kerkyra atiteko prancūzams. 1809 m. imperatoriaus Aleksandro I kvietimu I. Kapodistrias persikėlė gyventi į Rusiją, kur pratęsė savo diplomatinę karjerą užsienio reikalų kolegijoje, kuravo klausimus liečiančius Rusijos politiką Rytuose, Balkanuose ir Viduržemio jūros regionuose.

Sankt Peterburgo klimatas, nauja aplinka ir nepriteklius atsiliepė jauno diplomato sveikatai, tad I. Kapodistrias 1811 m. rugpjūtį buvo paskirtas Rusijos ambasados Vienoje sekretoriumi. Savo darbštumo, karjeros siekio ir žinių dėka I. Kapodistrias greitai iškovojo Rusijos pasiuntinio Austrijoje G. E. von Stackelbergo (rus. Густав Оттонович Стакельберг arba Штакельберг) pasitikėjimą ir pagarbą. 1812 m. gegužės pradžioje I. Kapodistrias gavęs depešą iš N. Rumiancevo (rus. Николай Петрович Румянцев) išvyko į Bukareštą, pas vyriausiąjį armijos vadą admirolą P. Čičagovą (rus. Чичагов Павел Васильевич) ir buvo paskirtas Dunojaus armijos diplomatinės kanceliarijos viršininku.

Prancūzijos invazijos į Rusiją išvakarėse ir pirmaisiais 1812 m. karo mėnesiais armijos kanceliarija faktiškai buvo Rusijos Artimųjų Rytų ir Balkanų URM skyrius. Kartu su armijos štabu I. Kapodistrias nuėjo tūkstančius varstų nuo Dunojaus iki Berezinos ir po Rusijos teritorijos išlaisvinimo, tęsė savo darbą Lenkijoje. Per Torunės apsuptį, I. Kapodistrias susipažino su generolu M. Barklajumi de Toliu (rus. Михаил Богданович Барклай де Толли), kilusiu iš Pamūšio, kuris 1813 m. vasarį buvo paskirtas į P. Čičagovo vietą, ir greitai pelnė žymaus karvedžio pasitikėjimą.

1813 m. pabaigoje sąjungininkų armija artėjo prie Prancūzijos sienų. Visos kariaujančios šalys buvo suinteresuotos, kad prancūzų valdoma Šveicarija išsaugotų neutralitetą. Su Šveicarijos valdžia vesti derybų Rusija ir Austrija pasiuntė savo derybininkus. Rusijos imperatoriaus pasirinkimas buvo I. Kapodistrias. Apsimetęs keliautoju jis lapkričio mėnesį atvyko į Šveicariją ir atlikęs savo misiją, kaip Rusijos pasiuntinys, šalyje praleido dar pusė metų. Panaudojęs „konstitucinę diplomatiją“ jis sutrukdė Austrijos siekiams suskaldyti Šveicarijos kantonus ir šalyje buvo atstatyta monarchija.

1814 m. spalį I. Kapodistrias, imperatoriaus Aleksandro I nurodymu, atvyko į Vieną. Formaliai jis neįėjo į oficialią Rusijos delegacijos sudėtį Vienos kongrese, bet visi sudėtingiausi ir atsakingiausi derybų klausimai buvo patikėti būtent jam. Per devynis kongreso darbo mėnesius, I. Kapodistrias derėjosi su tokiais rimtais priešininkais, kaip Meternichu, Taleiranu ir Kaslriu (angl. Viscount Castlereagh), ir sėkmingai sugebėjo įvykdyti imperatoriaus numatytą pokarinės Europos pertvarkymo programą. Kongreso metu imperatorius dažnai tarėsi su juo dėl sudėtingų politinių klausimų ir derybų taktikos. Kongreso metu imperatorius Aleksandras I nenorėjo liesti Graikijos klausimo, bet jis greitai pritarė I. Kapodistriaus sugalvotam ir protingai paslėptai graikų pagalbos formai. Jis pasiūlė Vienoje atidaryti šalpos fondą jauniems graikams, siekė išsilavinimo vakaruose.

1815 m. rugsėjo 11 d. imperatorius Aleksandras I pasirašė įsaką dėl I. Kapodistriaus paskyrimo į užsienio reikalų stats – sekretoriaus pareigas. Jam buvo patikėtos baigiamosios derybos su Prancūzija ir Rusijos vardu 1815 m. lapkričio 20 d. pasirašyti ant Paryžiaus taikos sutarties akto. Derybose Paryžiuje, Rusijos patikėtiniai I. Kapodistrias ir A. Razumovskis, nepaisydami JK pozicijos, išreiškė būtinybę sutarties preambulėje aiškiai pasakyti, kad po teisėto tvarkos atstatymo, nugalėjus Bonapartą, šalyje turi būti ne tik „teisėtą karališkąją valdžią“, bet ir „konstitucinė chartija“.

1816 m. sausį I. Kapodistrias grįžo į Sankt Peterburgą ir rugpjūčio 9 d. buvo paskirtas URM valdytoju. Jam antrino stats – sekretorius Karlas Neselrodas (rus. Карл Васильевич Нессельроде). I. Kapodistriaus žinioje buvo Rusijos santykiai su Rytų šalimis ir Osmanų imperija, o K. Neselrodo – santykiai su Vakarų valstybėmis.

1818 m. buvo išrinktas Sankt Peterburgo mokslo akademijos nariu.

Rytų klausimuose I. Kapodistrias buvo aktyvių veiksmų šalininkas. Jis paruošė Rusijos politikos su Turkija planą. Pagal šį planą Serbija, Valakija ir Moldavija turėjo tapti nepriklausomomis nuo Turkijos valstybėmis su bendra politine sąjunga. Vėliau turėjo būti atkurta ir Graikijos valstybė, bet imperatorius Aleksandras I atmetė šį planą, kurį taikiai įgyvendinti buvo neįmanoma, o Rusijos–Turkijos karas galėjo susilpninti Šventąją sąjungą ir paskatinti Europoje revoliucinius judėjimus. Todėl I. Kapodistriaus viltys, dėl Balkanų tautų kardinalios padėties pasikeitimo, nepasiteisino.

1820 m. spalio 11 d. Opavoje (vok. Troppau) įvyko penkių valstybių sąjungininkių kongresas (Troppau kongresas), kuriame buvo svarstomas Neapolio revoliucijos klausimas. Pagrindinė diskusinė kova vyko tarp K. Meternicho ir I. Kapodistriaus. I. Kapodistrias nesutiko, kad Austrija viena spręstų Apeninų pusiasalio politinius klausimus be Rusijos, Prūsijos, Prancūzijos ir Anglijos dalyvavimo. Jo pasiūlymas dėl Neapolio valdymo formos, atitinkančios nacionalinius šalies interesus, bei konstitucinės tvarkos išsaugojimą, sukėlė aštrų Austrijos pasiuntinio nepasitenkinimą. Kongreso dalyvių pasirašytas protokolas visgi suteikė sankcijas Austrijai okupuoti Neapolio karalystę.

1821 m sausio 26 d. derybos iš Troppau buvo perkeltos į Liublianą (vok. Laibach) (Laibacho kongresas). I. Kapodistriaus vėl pasisakė už taikų Neapolio klausimo sureguliavimą, bet imperatorius Aleksandras I siekė artimesnio bendradarbiavimo su Austrija ir nepritarė. Imperatoriaus ir I. Kapodistrias tarpusavio santykiai pradėjo blogėti.

1821 m. kovą Graikijoje prasidėjo Aleksandro Ypsilantčio (gr. Αλέξανδρος Υψηλάντης) vadovaujamas sukilimas. Kovo 19 d. imperatorius Aleksandras I gavo A. Ypsilandžio laišką su prašymu išvyti turkus iš Europos ir gauti Graikijos išvaduotojo titulą. Po dviejų dienų I. Kapodistrias nusiuntė oficialų atsakymą, kuriame smerkė graikų siekius ir taip išreiškė oficialią imperatoriaus poziciją. Imperatoriaus atsisakymas nuo ryžtingų veiksmų buvo I. Kapodistriaus politinis pralaimėjimas ir metų viduryje, jo tarnybinis statusas nenumaldomai smuko, santykiai su imperatoriumi liko įtempti.

1822 m pavasarį, nežiūrint į I. Kapodistrias prieštaravimą, imperatorius priėmė K. Meternicho pasiūlymą sušaukti Vienoje konferenciją Rytų klausimu. I. Kapodistrias manė, kad tolimesnis Rusijos ir Austrijos diplomatinės politikos suartėjimas pakenks Graikijai, todėl nusišalino ir nedalyvavo renginio pasiruošime ir diskusijose. 1822 m. gegužę imperatorius priėmė I. Kapodistriaus atsistatydinimo raštą ir suteikė neterminuotas atostogas, kurios užsitęsė iki 1827 m. Visą šį laiką I. Kapodistrias gyveno Ženevoje.

I. Kapodistriaus gyvenimo Ženevoje periodas yra mažai žinomas. Kaip graikų patriotas, jis daug prisidėjo Ženevos Antikinėse Graikijos kultūros komiteto darbe, kuris kartu su Prancūzijos komitetu rinko graikams pinigus, tiekė ginklus ir maisto produktus. 1827 m. balandžio 1 d. Trizinoje (gr. Τροιζήν) (miestelis Peloponeso rytuose) atsidarė nacionalinis graikų kongresas ir balandžio 11 d. į Graikijos vadovo (prezidento) postą septyneriems metams buvo išrinktas I. Kapodistrias (Oficialiai prezidento institucija Pirmosios Graikijos Respublikos laikotarpiu nebuvo sukurta). Naujasis vadovas į Graikiją atvyko 1828 m. sausį. Iki to jis važinėjo po Europą, rinko paskolas naujos valstybės iždui.

Savo kalboje graikų tautai I. Kapodistrias pažadėjo teisingą šalies valdymą, apsaugoti šalies gyventojus nuo anarchijos ir prašė suteikti jam galimybę palaipsniui įvykdyti nacionalinį ir politinį šalies atgimimą.

1828 m. balandžio 26 d. prasidėjęs Rusijos-Turkijos karas (1828–1829 m.) ir tapo pagrindiniu išoriniu faktoriumi, sėkmingam Graikijos nacionaliniam išsivadavimui. Jau 1830 m. nepriklausomoje Graikijoje buvo sukurta reguliari armija, įkurtas nacionalinis bankas, buvo pradėta žemės reforma, pertvarkytos teisinė ir švietimo sistemos ir vasario 3 d. Londono protokole, Anglija, Prancūzija bei Rusija pripažino naujos valstybės sienas.

I. Kapodistriaus vedama politika, jo vakarietiškas požiūris sukėlė didelę konfrontaciją tarp buvusių nepriklausomybės kovų karininkų, kapitonų aplinkos, tokių kaip T. Kolokotronio, kurie nenorėjo prarasti įtakos valdžioje. Priešų tarpe buvo ir anarchisto Petrobejaus Mavromichalio, kuris buvo pasodintas į kalėjimą, šeima. Jo sūnūs Georgijus ir Konstantinas 1831 m. spalio 9 d. užpuolė ir nužudė I. Kapodistrią, likus keliems žingsniams iki Šv. Spiridono cerkvės Nafplijuje. Konstantino iššauta kulka pataikė į cerkvės sieną, kurios žymė yra matoma ir šiandiena. Paskui durklu dūrė I. Kapodistriui į pilvą, o Georgijus šovė į galvą.

I. Kapodistriaus darbus tęsė jo jaunesnis brolis Augustinos, kuris chaoso apimtą šalį valdė tik šešis mėnesius.

I. Kapodistrias buvo išskirtinio proto ir gabumų žmogus. Visą savo laisvalaikį skyrė filosofijai, pedagogikai, politikai. Jis buvo žinomas ne tik diplomatinėje aplinkoje, turėjo protingo ir išsilavinusio žmogaus reputaciją, buvo mokslo ir meno mecenatas. Jis buvo plačiai žinomas literatų tarpe, kartu su A. Puškinu, V. Žukovskiu priklausė literatūros draugijai „Arzamas“.