Omaras ibn al Chatabas – vienas iš artimiausių musulmonų pranašo Mahometo bendražygių. Po Pranašo mirties jis tapo antruoju kalifu (po Abu Bakro), valdė 634−644 metais.
Omaras ibn al Chatabas buvo antrasis ir turbut galingiausias musulmonų kalifas. Jis buvo jaunesnysis Mahometo amžininkas ir kaip ir pranašas gimė Mekoje. Jo tikslūs gimimo metai nežinomi, bet tai įvyko apie 586 m.
Iš pradžių Omaras buvo vienas uoliausių Mahometo ir jo naujosios religijos oponentų. Tačiau gana netikėtai jis atsivertė į islamą ir tapo vienu karščiausių jo šalininkų. (Ryški paralelė su Šv. Pauliumi krikščionybėje.) Omaras tapo kone artimiausiu Mahometo patarėju ir išliko juo visą pranašo gyvenimą.
632 m. Mahometas mirė, neįvardijęs savo įpėdinio. Omaras greitai iškėlė Abu Bakro, artimo pranašo bendradarbio ir uošvio, kandidatūrą. Taip buvo išvengta kovų dėl valdžios, ir Abu Bakras tapo pirmuoju visuotinai pripažintu kalifu (t. y. Mahometo “įpėdiniu”). Abu Bakras buvo populiarus lyderis, tačiau po dvejų metų jis mirė. Savo įpėdiniu jis specialiai buvo paskyręs Omarą (kuris taip pat buvo Mahometo uošvis), taigi kovų dėl valdžios vėl buvo išvengta. Omaras tapo kalifu 634 m. ir valdė iki 644 m., kai Medinoje jį nužudė persų vergas.
Mirties patale Omaras paskyrė šešių žmonių komitetą, kuris turėjo išrinkti įpėdinį — tad ginkluotų kovų dėl valdžios vėl nekilo. Komitetas išrinko Osmaną, trečiąjį kalifą, kuris valdė 644 — 656 metais. Būtent per dešimt Omaro valdymo metų įvyko svarbiausi arabų užkariavimai.
Netrukus po Omaro nužudymo arabų armijos įsiveržė į Siriją bei Palestiną, kurios tuo metu buvo Bizantijos imperijos dalis. Jarmuko mūšyje (636 m.) arabai visiškai sutriuškino Bizantijos pajėgas. Tais pačiais metais žlugo Damaskas, o po dvejų metų pasidavė Jeruzalė. Iki 641 m. arabai užkariavo visą Palestiną bei Siriją ir žygiavo į šiandieninę Turkiją. 639 m. arabų armijos įsiveržė į Egiptą, kurį taip pat valdė Bizantija. Per trejus metus Egiptas buvo užkariautas.
Iraką, tuo metu Persijos imperijos dalį, arabai pradėjo užkariauti dar Omarui neatėjus į valdžią. Tačiau pagrindinė pergalė — Kvadisijos mūšyje (637 m.) — buvo pasiekta, valdant Omarui. Iki 641 m. arabai užvaldė visą Iraką. Bet tai dar ne viskas: arabų armijos įsiveržė į pačią Persiją ir Nehavendo mūšyje (642 m.) galutinai sutriuškino paskutines persų imperatoriaus pajėgas. Iki Omaro mirties 644 m. buvo užkariautas beveik visas vakarinis Iranas. Nenurimo arabų armijos ir po Omaro mirties. Rytuose jos gana greitai baigė užkariauti Persiją, o vakaruose skynėsi kelią per Šiaurės Afriką.
Omaro užkariavimų ilgaamžiškumas ne mažiau svarbus už jų mastą. Iranas, nors jo gyventojai atsivertė į islamą, po kurio laiko išsivadavo iš arabų jungo. Tačiau Sirija, Irakas ir Egiptas — niekada. Šios šalys buvo intensyviai veikiamos arabų ir tokios išliko iki mūsų laikų.
Omaras, žinoma, turėjo rasti būdų didžiulei savo armijų užkariautai imperijai valdyti. Jis nusprendė, jog užkariautuose regionuose arabai bus privilegijuota karinė kasta ir gyvens garnizono miestuose, atskirai nuo čiabuvių. Pavaldiniai savo užkariautojams musulmonams (daugiausia arabams) turėjo mokėti duoklę, bet kitais atžvilgiais buvo paliekami ramybėje. Ypač jie neturėjo būti verčiami priimti islamą. (Iš laiko perspektyvos aišku, jog arabų užkariavimas daugiau buvo nacionalistinis, negu šventasis karas, nors netrūko ir religinių motyvų.)
52 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Omaro pasiekimai iš tiesų įspūdingi. Po Mahometo jis buvo pagrindinė figūra islamo plitime. Be jo greitų užkariavimų kažin ar islamas būtų taip plačiai išplitęs, kaip yra šiandien. Maža to, beveik visa j am valdant užkariauta teritorija išliko arabų rankose lig šiol. Žinoma, didžiausias nuopelnas dėl šių pasikeitimų priskirtinas Mahometui. Tačiau būtų neteisinga ignoruoti ir Omaro įnašą. Įvykdyti užkariavimai nebuvo automatiška Mahometo inspiracijos pasekmė. Kai kurie užkariavimai tikriausiai būtų įvykę, tačiau jų būtų buvę ne tiek daug.
Gali atrodyti keista, kad Omaras — Vakaruose visiškai nežinoma figūra — užima aukštesnę padėtį negu Karolis Didysis ir Julijus Cezaris. Tačiau Omaro vadovaujamų arabų užkariavimai ir savo dydžiu, ir ilgalaikiškumu yra daug svarbesni už Cezario ar Karolio Didžiojo.
Leave a Reply