Robertas Wilsonas

Robertas Wilsonas

Robertas Wilsonas (angl. Robert Wilson, g. 1941 m. spalio 4 d.) – amerikiečių avangardinio teatro režisierius ir dramaturgas.

R. Wilsonas gimė Loree Velma (mergautinė pavardė Hamilton) ir advokato D. M.Wilsono šeimoje, Teksase, Waco mieste. 1959–1962 m. menininkas Teksaso universitete studijavo verslo administravimą. 1963 m. R.Wilsonas persikėlė į Niujorką ir 1965 m. pradėjo studijuoti architektūrą Prat institute (Pratt Institute), Bruklyne (Brooklyn).

1968 m. R.Wilsonas įkūrė eksperimentinės veiklos bendrovę „Byrd Hoffman School of Byrds“ (ji pavadinta šokėjos vardu, kuri menininkui paauglystės metu padėjo įveikti kalbos kliūtis). Po įkūrimo, 1969 m., R. Wilsonas sukūrė du pirmuosius darbus „Ispanijos karalius“ (The King of Spain“) ir „Zigmundo Froido gyvenimas“ („The Life and Times of Sigmund Freud“), kurie sulaukė didelio susidomėjimo. 1970 m. pradžioje menininkas pradėjo kurti operas. Opera „Einšteinas paplūdimyje” („Einstein on the Beach“) pelnė pasaulinę šlovę R. Wilsonui. Šią operą menininkas kūrė kartu su kolega Filipu Glasu (Philip Glass). Po operos „Einšteinas paplūdimyje” („Einstein on the Beach“) R. Wilsonas tęsė darbus su garsiais Europos teatrais ir operomis. Bendradarbiaudamas su tarptautiniu mastu pripažintais kūrėjai ir artistais, R. Wilsonas sukūrė originalių kūrinių, kurie buvo rodomi festivalyje „d’Automne“ Paryžiuje, „Der Berliner Ensemble“, Berlyno „Schaubühne“, „Thalia“ teatre Hamburge, Zaltsburgo festivalyje ir Bruklino akademijoje „Music’s Next Wave Festival“. 1986 m. Pulicerio premijos žiuri vienbalsiai nominavo „CIVIL warS: A Tree Is Best Measured When It Is Down“ (kūrinio trukmė 12 valandų, jį sudaro 6 dalys) dramos apdovanojimui, tačiau stebėtojų taryba atmetė tokį žiuri apsisprendimą ir tais metais neįteikė dramos apdovanojimo. R. Wilsonas visapusiškai talentinga asmenybė, jis ne tik kūrė dramas ar operas, tačiau taip pat kūrė ir skulptūras, piešinius bei baldų dizainą. Tą įrodo 1993 m. laimėtas Auksinio Liūto (Golden Lion) apdovanojimas už skulptūrą, kurią galima buvo išvysti Venecijoje vykusioje tarptautinėje meno parodoje „Venice Biennale“. Jo darbai buvo eksponuojami muziejuose ir galerijose visame pasaulyje. Retrospektyvos buvo pristatytos Centre „Georges Pompidou“ Paryžiuje, taip pat Bostone „Boston Museum of Fine Arts“. Jo instaliacijos buvo montuojamos Amsterdame „Stedelijk Museum“, Londone „Clink Street Vaults“, Niujorke „Guggenheim Museum“ ir Bilbao. 2004 m. Ali Hossaini pasiūlė R. Wilsonui rezidentūrą televizijos kanale LAB HD. Nuo to laiko R. Wilsonas su prodiusere Esther Gordon, o vėliau su Matthew Shattuck parengė dešimtis aukštos vaizdo raiškos videoklipų, žinomų kaip „Voom Portrait“. Į šį projektą R. Wilsonas įtraukė kompozitorių Michael Galasso, dailininką ir dizainerį Eugene Tsai, mados dizainerę ir apšvietimo dizainerį Urs Schönebaum. „Vroom Portrait“ įamžintos tokios žvaigždės kaip Brad Pitt, Mikhail Baryshnikov, Robert Downey Jr., Winona Ryder, Deeta von Teese. 2006 m. Katharina Otto-Bernstein sukūrė dokumentinį filmą apie R. Wilsoną („Absolute Wilson“). Šiuo metu R. Wilsonas dirba prie naujo muzikos projekto su ilgą laiką pažįstamais kompozitoriumi Tom Waits ir dramaturgu Martinas McDonaghas. Robert Wilson yra atviros sielos žmogus, mylintis meną, mylintis savo darbą, besimėgaujantis gyvenimu.

Roberto Wilsono darbai pasižymi savo asketišku stiliumi, labai lėtu judėjimu, o dažnai ir labai ekstremalia vieta ar laiko trukme. „J.Stalino laikai ir gyvenimas“ („The Life and Times of Joseph Stalin“) buvo 12-os valandų trukmės, o scena pastatyta ant kalno viršūnės. Roberto Wilsono kūrybos stiliuje buvo be galo daug dėmesio skiriama kalbai, judesiui, apšvietimui bei rekvizitams, t. y.scenos dekoracijoms.

Kalba Robero Wilsono kūryboje yra vienas iš svarbiausių elementų. Menininkas idealizuoja kalbą, ji jam yra beprotiškai svarbi. Kalba negali būti pamiršta, į ją turi būti kreipiamas didžiausias dėmesys. R. Wilsonas yra vadinamas „teatro kalbos genijumi“, jo santykiai su žodžiais yra unikalūs: žodis, anot menininko, neturi žeisti ar užgauti. R.Wilsonas pakeičia žodžio vertę ir netgi pačią žodžio formą, išvaizdą. Kartais žodžiai įgauna kur kas daugiau prasmės. Savo kūryboje R. Wilsonas pabrėžia žodžių svarbą. Menininko kalba turi daug prieskonių, ingridientų, kurių pagalba ji nuolat kinta ir prisitaiko prie kiekvieno asmens, kuriamo personažo ar vis kito aktoriaus. Kalba menininkui yra svarbi ir dar dėl vienos priežasties. Vaikystėje R. Wilsonas turėjo kalbos sutrikimų, paauglystėje jis išgijo, tačiau toks išgyvenimas paliko gilų atsiminimą jo meniškoje sieloje. Taip pat menininkas turėjo patirties bendraujant su sutrikusio intelekto vaikais bei dirbant su autizmu sergančiu poetu Christopher Knowles. Taigi, suprantama, kodėl R. Wilsonas tiek daug dėmesio skiria kalbai. R. Wilsonas pažįsta kalbą iš įvairių pusių ir gali ją pateikti įvairiais atspalviais, per ją išreikšti tai, kas kitiems vargu ar pavyktų. Robertas Wilsonas pasitelkia ir vizualinį metodą – išreikšti kalbos grožiui, savitumui, unikalumui. Menininkas dažnai žodžiais iliustruoja programėlių viršelius, scenos dekoracijas. Tai tik dar vienas įrodymas, jog kalba yra visapusiška, o menininkas nori tai atskleisti. R. Wilsonas yra nustebinęs žiūrovus, kuomet aktorius sakė tą patį monologą du kartus iš eilės, tačiau pakeisdamas intonaciją, charakterį. Auditorija negalėjo patikėti, jog tai buvo vienas ir ta pats monologas. Tai dar vienas įrodymas, jog žodis, kalba yra įvairiapusiški, kadangi, svarbu kaip tu kalbi, kaip tari žodį, nuo to priklauso jo prasmė. R. Wilsonas naudoja ne tik triukšmą (kalbą), bet ir tylą, mat per tylą, galima taip pat daug pasakyti ir išreikšti. To pavyzdys yra kūrinys „Kurčio žmogaus žvilgsnis“– tai kūrinys be žodžių. Robertas mano, jog puikus aktorius auditoriją gali valdyti neištardamas ir jokių žodžių, tiesiog perteigdamas kalbą, emocijas akimis, gestais. Menininkas yra susirūpinęs, jog dabar aktoriai yra blogai mokomi bei paruošiami. Aktoriai yra suinteresuoti išmokti tekstą ir gilintis tik į jį, tačiau pamiršta savo kūną, nesusimąsto apie judėjimą scenoje, apie gestikuliacijos svarbą erdvėje. Taigi, Robertas Wilsonas ypatingai pabrėžia kalbos svarbą, žodžių įvairiapusiškumą, gestikuliacijos išraiškingumą, t. y. tylos kalbą.

Judesys yra kitas svarbus elementas R. Wilsono darbuose. Būdamas ir pats šokėju, choreografu menininkas suvokia judesio svarbą, jo svorį scenoje. Anot, Roberto Wilsono, pirmiausiai turi būti judesys ir tik po to sekti žodis, kadangi judesys turi būti išraiškingas ir užfiksuoti mintį ir tik po to ta mintis turi būti įgarsinta, t. y. ištarta. Judesys turi turėti savo ritmą bei struktūrą. Jis turi būti nepriklausomas nuo žodžių. Regėjimas ir klausa yra dvi atskiros sritys. Taip turėtų būti ir scenoje. Atrankose į vaidmenis, R. Wilsonas parodo sudėtingą judesių seką ir liepia ją atkartoti, sakant skaičius iš eilės. Judesiai menininko spektakliuose turi būti tikslūs, išraiškingi, atlikti sekundės tikslumu. Tačiau nepaisant tikslių judesių atlikimo menininkas griežtai žiūri į žodžius, jis rūpinasi, jog žodžiai turėtų savo ritmą. R.Wilsono tikslas du ritmai – tai žodžių ritmas ir judesių ritmas. Jie turi būti skirtingi. Galutinis rezultatas, kurį mato žiūrovas, yra be galo įdomus. Aktoriaus kūnas yra dviejose skirtingose pozicijose, dviejuose ritmuose, dviejose realybėse, kuomet kūnas neturi nieko bendra su tuo, kas yra sakoma.

Robertas Wilsonas teigia, jog svarbiausia teatro dalis yra apšvietimas. Menininkui labai svarbu kaip scenoje atrodo aktoriai, dekoracijos, ar kiekvienas elementas turi jam tinkamai parinką apšvietimą. R.Wilsono nuomone, apšvietimas spektakliams, operoms bei kitiems kūriniams suteikia gyvybės, o objektus galima parodyti visai kitokius, nei jie yra realybėje. Meninkas yra įvardijimas kaip didžiausias šių laikų apšvietimo meistras. R.Wilsono apšvietimas skiriasi nuo kitų, jis lyg muzika – plaukiantis, tekantis, o ne įprastasis “įjunta – išjungta”. R. Wilsonas yra perfekcionistas, niekados nemeta darbo tol, kol viskas neatlikta tobulai. Jis rūpinasi kiekviena smulkmena bei nori, jog jo vizija būtų tinkamai įgyvendinta. Viename savo spektaklyje menininkas panaudojo 400 šviesos šaltinių, o spektaklis truko tik 90 minučių. Menininkas besiruošdamas „Quartett“ spektakliui, 15 minučių trukmės monologo apšvietimui skyrė net dvi dienas pasiruošimo. Toks atsidavimas darbui įrodo, jog R. Wilsonas yra ypatingai kruopštus smulkmenose, o apšvietimas menininkui asocijuojasi su gyvybe teatre.

R. Wilsonas didelį dėmesį skiria dekoracijoms. Jis ne tik piešia eskizus, kuria dizainą, tačiau ir pats dalyvauja gamybos procese. Dekoracija Robertui Wilsonui tai lyg meno kūrinys ir nesvarbu ar tai baldai, ar elektros lemputė, ar gigantiškas butaforinis krokodilas. Kalbant apie pačias dekoracijas, jos turi būti idealios. Proporcijos, spalvos, tekstūra ir kiti panašūs dalykai turi atitikti sudarytas normas, viziją, negali būti jokių nukrypimų. R.Wilsonas yra smulkmeniškas, jis perfekcionistas, net menkiausia smulkmena neturi būti nukrypusi nuo jo susidarytos vizijos.

Per visą savo karjerą Robertas Wilsonas dirbo kaip choreografas, artistas, dailininkas, skulptorius, video menininkas, garso ir apšvietimo dizaineris.

Robertas Wilsonas labiausiai žinomas dėl bendro darbo su Philip Glass – operos „Einšteinas paplūdimyje” („Einstein on the Beach“). Ši opera yra pirmoji ir ilgiausioji menininko opera, ji trunka apie 5 valandas. Opera parengta preciziškai – aktoriai puikiai vaidino, buvo įsijautę į savo vaidmenis, dekoracijos žavėjo žiūrovus, choras bei orkestras buvo nuostabus fonas. Kalba, judesys, apšvietimas, dekoracijos – R. Wilsono „arkliukas“, o šioje operoje viskas ypatingai derėjo.

Robertas Wilsonas yra bendradarbiavęs ir su daugeliu kitų menininkų, įskaitant Heiner Müller, William S. Burroughs, Allen Ginsberg, Lou Reed, Tom Waits, ir David Byrne.