Deizmas (lot. deus – dievas) – filosofijos koncepcija, pripažįstanti Dievą tik kaip beasmenį pasaulio pradininką, neturintį įtakos jo tolesnei raidai. Deizmo idėjas vystė Dž.Londonas, A.Kolinzas, Volteras, Ž.Ž.Ruso, G.E.Lesingas, B.Franklinas, M.Lomonosovas. Deizme kartais naudojamas Dievo buvimo įrodymas, juo grindžiamas kompromisas tarp mokslo ir religijos.
|
|||||
|
Dausos – senovės lietuvių mitologijoje – mirusiųjų buveinė. Darma (skr. dharma) – viena pagrindinių indų filosofijos ir religijos sąvokų; bendriausia reikšme – dėsnis, tvarka, sektinas pavyzdys; siauresne – individualus moralinis principas, pareiga, dorybė. Dalailama – lamaistų bažnyčios, iki 1951 m. ir Tibeto vyriausybės, vadovas. Čadra – musulmonių darbužis, uždengiantis galvą arba visą kūną. Chimera – senovės graikų mitų pabaisa, vaizduota su liūto galva, ožio liemeniu ir uodega, pasibaigiančia gyvatės galva. Cherubinai (hebr. kerub – tarpininkaujanti dievybė) – dvasinės būtybės, angelai sargai, angelų hierarchijoje užimantys antrąją vietą po serafimų. Charizmatikai – bibliniai pranašai, krikščionių apaštalai, kai kurie šventieji. Charizma (gr. charizma – dovana) – ypatinga Dievo dovana, teikiama žmogui. Chaosas (gr. chaos) – senovės graikų mitologijoje – pradinė beribė erdvė ar praraja, iš kurios atsiradusi Žemė (Gėja), meilė (Erotas), migla (Erbas) ir naktis (Niukta). Perkeltine prasme – netvarka, painiava, suirutė. |
|||||
|
© 2025 Enciklopedija.lt - visuotinė lietuvių enciklopedija, žinynas, enciklopedija internete, wikipedija, vikipedija. Powered by WordPress & Atahualpa |
|||||