Pagal abėcėlę

  • A (131)
  • B (39)
  • C (20)
  • Č (10)
  • D (83)
  • E (44)
  • F (35)
  • G (40)
  • H (46)
  • I (18)
  • J (73)
  • K (59)
  • L (44)
  • M (96)
  • N (25)
  • O (21)
  • P (53)
  • R (63)
  • S (49)
  • Š (12)
  • T (35)
  • U (4)
  • V (82)
  • Z (7)
  • Ž (18)

Elžbieta I

Elžbieta I

Elžbieta I

Elžbieta I (kartais ji vadinama Karaliene Mergele, nes niekada nebuvo ištekėjusi, 1533 m. rugsėjo 7 d. – 1603 m. kovo 24 d.) buvo Anglijos, Prancūzijos (tik nominaliai) ir Airijos karalienė nuo 1558 m. lapkričio 17 d. iki mirties.

Karalienė Elžbieta I visuotinai pripažįstama žymiausia monarche Anglijos istorijoje. Jos keturiasdešimt penkerių metų valdymo laikotarpis pasižymėjo ekonominiu klestėjimu, didele literatūros pažanga bei Anglijos iškilimu į pirmąsias
pasaulio jūrų pajėgų gretas. Gyvenusi eroje, kai Anglijos monarchai nebuvo itin pirmaujantys, ji pelnytai laikoma svarbia Anglijos Aukso amžiaus figūra.

Elžbieta gimė 1533 metais Grinviče, Anglijoje. Jos tėvas buvo karalius Henrikas VIII, vadovavęs Reformacijai Anglijoje. Jos motina buvo Ana Boleyn, antroji Henriko žmona. 1536 m. Anai buvo nukirsta galva, ir po kelių mėnesių parlamentas paskelbė trimetę Elžbietą nesantuokiniu vaiku. (Daugelis Anglijos katalikų Henriko skyrybas su pirmąja žmona laikė nelegaliomis.) Nepaisant šio Parlamento smūgio, Elžbieta buvo auginama karališkoje aplinkoje ir gavo puikų išsilavinimą.

1547 m., kai Elžbietai buvo trylika metų, mirė Henrikas VIII. Tolimesnius vienuolika metų Anglijos valdovai nebuvo itin geri. 1547 — 1553 m. valdė Elžbietos pusbrolis, Edvardas VI. Jo vadovaujama vyriausybė vykdė griežtą proprotestantišką politiką. Tolimesnius penkerius metus valdžiusi karalienė Marija I rėmė popiežių bei Romos katalikybės atstatymą. Tuo metu Anglijos protestantai buvo persekiojami ir maždaug trys šimtai jų nužudyti. (Todėl ši karalienė buvo praminta “kruvinąja Marija”.) Pati Elžbieta buvo suimta ir uždaryta Tauerio bokšte. Nors vėliau ją paleido, kurį laiką jai grėsė pavojus. 1558 m. Marijai mirus, sostą užėmė dvidešimt penkerių metų Elžbieta, ir šis įvykis Anglijoje buvo sutiktas su džiaugsmu.

Jaunosios karalienės laukė daug problemų: karas su Prancūzija; įtempti santykiai su Škotija bei Ispanija; sunki finansinė vyriausybės situacija; o svarbiausia — religinis susiskaldymas Anglijoje. Pastarosios problemos buvo imtasi pirmiausia. Elžbieta išleido Pranašumo ir vienodumo aktus (1559), įtvirtinusius anglikonybę oficialia Anglijos religija. Nuosaikiuosius protestantus tai patenkino, bet puritonai norėjo radikalesnės reformos. Nepaisant puritonų ir katalikų nepasitenkinimo, Elžbieta per visą savo valdymą išlaikė 1559 m. pasiektą kompromisą.

Religinę situaciją komplikavo Škotijos karalienės Marijos gyvenimo aplinkybės. Marija buvo išvaryta iš Škotijos ir prisiglaudė Anglijoje. Ten ji greitai pasijuto Elžbietos belaisve. Elžbietos elgesio negalima smerkti: Marija buvo Romos katalikė ir gera pretendentė pakeisti Elžbietą. Tai reiškė, kad sėkmingo sukilimo ar nužudymo atveju, Anglija vėl turėtų katalikę karalienę. Per devyniolika Marijos kalinimo metų įvyko keli sąmokslai prieš Elžbietą ir atsirado daug įrodymų, kad Marija juose dalyvavo. Pagaliau 1587 m. Elžbieta nenoriai pasirašė Marijai mirties nuosprendį. Jos ministrai ir daugelis Parlamento narių troško, kad Marija būtų kuo greičiau nužudyta.

Šis religinis konfliktas, žinoma, buvo pavojingas Elžbietai. 1570 m. popiežius Pijus V ją ekskomunikavo ir įsakė nuversti nuo sosto; o 1580 m. popiežius Gregoras XIII paskelbė, kad nebus nuodėmė Elžbietą nužudyti. Tačiau ši situacija Elžbietai buvo ir palanki. Jai valdant, protestantai būgštavo, kad Anglijoje vėl neįsigalėtų katalikai. Elžbieta tam užtvėrė kelią; tai tapo svarbia jos populiarumo tarp Anglijos protestantų priežastimi.

Elžbieta įžvalgiai vykdė ir užsienio politiką. Jau 1560 m. ji sudarė Edinburgo sutartį, kuri garantavo taiką su Škotija. Karas su Prancūzija buvo baigtas, ir dviejų šalių santykiai pagerinti.Tačiau pamažu aplinkybės privertė Angliją stoti į konfliktą su Ispanija. Elžbieta stengėsi išvengti karo, bet, turint omenyje karingą šešiolikto amžiaus Ispanijos katalikybę, karas buvo tikriausiai neišvengiamas. Jį dar labiau paskatino sukilimas Nyderlanduose prieš ispanų valdymą: sukilėliai olandai daugiausiai buvo protestantai, ir, kai Ispanija bandė numalšinti sukilimą, Elžbieta padėjo olandams. Pati Elžbieta nenorėjo karo. Ginkluoto susirėmimo labiau troško daugelis Anglijos žmonių bei jos ministrai Parlamente. Todėl, kai 1580 m. karas su Ispanija pagaliau prasidėjo, Elžbieta galėjo tikėtis stipraus Anglijos žmonių užnugario.

Elžbieta I daug metų atkakliai kūrė Anglijos laivyną; o Ispanijos karalius Pilypas II greitai pastatė didelį laivyną, Ispanijos Armadą, ir įsiveržė į Angliją. Armadoje buvo beveik tiek pat laivų, kiek ir Anglijos laivyne, bet daug mažiau jūrininkų; be to, Anglijos jūrininkai buvo geriau apmokyti, o jų laivai geresni ir turintys daugiau šaunamųjų ginklų. 1588 m. įvykęs didelis jūrų mūšis baigėsi visišku Ispanijos Armados sutriuškinimu. Ši pergalė lėmė Anglijos įsitvirtinimą tarp pirmaujančių pasaulio jūrų pajėgų, ir šią padėtį ji išlaikė iki dvidešimto amžiaus.

Elžbieta I visada išmintingai elgėsi su finansais, ir jau pirmaisiais jos valdymo metais Anglijos finansinė padėtis labai pagerėjo. Tačiau konfliktas su Ispanija brangiai kainavo, ir jos valdymo pabaigoje iždas buvo apytuštis. Elžbietos I keturiasdešimt penkerių metų (1558 — 1603) valdymas dažnai laikomas Anglijos Aukso amžiumi. Tuo metu gyveno keletas garsiausių Anglijos rašytojų, tarp jų Viljamas Šekspyras. Elžbieta neabejotinai prisidėjo prie šios srities klestėjimo: ji gynė šekspyrišką teatrą nuo vietinės Londono valdžios ir rėmė Šekspyrą finansiškai. Tačiau muzika ar tapyba jos valdymo laikotarpiu taip nesuklestėjo, kaip literatūra.

Elžbietos I era regėjo ir Anglijos tyrinėtojų atsiradimą. Buvo rengiamos kelionės į Rusiją, o Martinas Frosbišeris ir Džonas Deivisas bandė atrasti šiaurės vakarų kelią į Tolimuosius Rytus. 1577 — 1580 m. seras Fransis Dreikas apiplaukė aplink pasaulį, buvo išlipęs Kalifornijoje. Buvo ir nesėkmingų bandymų apgyvendinti anglus naujakurius Šiaurės Amerikoje.

Didžiausias Elžbietos I trūkumas turbūt buvo nenoras pasirūpinti sosto paveldėtoju. Ji ne tik nebuvo ištekėjusi, bet ir vengė paskirti įpėdinį. (Gal dėl to, kad bijojo, jog įpėdiniu paskirtas žmogus taps pavojingu jos konkurentu.) Kad ir kokia būtų buvusi įpėdinio nepaskyrimo priežastis, jeigu Elžbieta būtų mirusi jaunystėje arba bet kuriuo metu anksčiau už Škotijos karalienę Mariją, Anglijoje turbūt būtų prasidėjęs pilietinis karas dėl sosto. Anglijos laimei, Elžbieta išgyveno septyniasdešimt metų. Mirties patale savo įpėdiniu ji paskyrė Škotijos karalių Džeimsą VI (karalienės Marijos sūnų). Nors tai suvienijo Angliją ir Škotiją, kažin ar buvo geras pasirinkimas. Ir Džeimsas, ir jo sūnus Čarlzas I britų skoniui buvo pernelyg dideli autoritarai, ir amžiaus viduryje įsiplieskė pilietinis karas.

Elžbieta I buvo nepaprastai protinga moteris ir labai įžvalgi politikė. Ji buvo atsargi ir konservatyvi. Ji buvo aiškiai nusistačiusi prieš karą bei kraujo praliejimą, nors, esant reikalui, galėjo imtis kraštutinių priemonių. Kaip ir jos tėvas, ji valdė kartu su Parlamentu, o ne atskirai nuo jo. Ji niekada nebuvo susituokusi ir, atrodo, išliko mergaitė, kaip ji pati viešai tvirtino. Tačiau būtų neteisinga galvoti apie ją, kaip apie priešišką vyrams. Priešingai, visada buvo akivaizdu, kad ji mėgsta vyrus ir džiaugiasi jų kompanija. Elžbieta gerai pasirinkdavo savo ministrus: dalis nuopelnų dėl jos pasiekimų turėtų būti priskirti Viljamui Cecilui (Lordui Burgliui), kuris nuo 1558 m. iki savo mirties 1598 m. buvo jos vyriausiasis patarėjas.

Svarbiausius Elžbietos I pasiekimus būtų galima apibendrinti taip: pirma, ji vadovavo Anglijai antrojoje Reformacijos pakopoje be didelio kraujo praliejimo. (Kontrastas su Vokietija, kur Trisdešimties metų karas (1618 — 1648) pražudė daugiau kaip 25 procentus gyventojų.) Iš dalies sušvelninus religinį priešiškumą tarp Anglijos katalikų ir Anglijos protestantų, jai pavyko išlaikyti tautą vieningą. Antra, jos keturiasdešimt penkerių metų valdymas visuotinai laikomas vienos iš didžiausių pasaulio tautų Aukso amžiumi. Trečia, jos valdymo laikotarpiu Anglija tapo svarbia jėga, kuria ji išliko ateinančiais šimtmečiais.

94 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Elžbieta I šiame sąraše stipriai išsiskiria. Šis sąrašas iš esmės yra garsių inovatorių, naujas idėjas ar pokyčius politikoje įvedusių žmonių sąrašas. Elžbieta nebuvo inovatorė, o jos politika buvo daugiausiai atsargi ir konservatyvi. Vis dėlto jai valdant, vyko didesnis progresas, negu valdant daugeliui kitų valdovų, kurie itin stengėsi būti pažangūs.

Elžbieta I nebandė tiesiogiai išspręsti reliatyvios Parlamento bei monarcho valdžios problemos. Paprasčiausiai vengdama despotizmo, ji turbūt daugiau pasitarnavo anglų demokratijos plėtojimuisi, negu jei būtų išleidusi demokratinę konstituciją. Elžbieta nesiekė karinės šlovės ir nebuvo suinteresuota sukurti didžiulę imperiją. (Iš tiesų, valdant Elžbietai, Anglija nebuvo imperija.) Vis dėlto ji paliko Anglijai stipriausią pasaulyje laivyną ir padėjo pamatus vėlesnei didžiulei Britų imperijai.

Didžiulė, užjūrius siekianti Britų imperija susikūrė tik po Elžbietos I mirties — ir gerokai po jos. Britų imperijos susiformavime, kurį galima laikyti natūraliu bendros europiečių ekspansijos bei Anglijos geografinės padėties rezultatu, svarbų vaidmenį atliko daug kitų žmonių. Be to, reikia pažymėti, kad dideles imperijas sukūrė ir kitos su Atlantu besiribojančios Europos valstybės (Prancūzija, Ispanija ir net Portugalija).

Galima lengvai perdėti Elžbietos I vaidmenį, vertinant jos įtaką kare su ispanais. Žvelgiant iš laiko retrospektyvos, neatrodo, kad Ispanija būtų kada nors rimtai kėlusi grėsmę Anglijos nepriklausomybei. Reikia neužmiršti, kad Anglijos laivyno ir ispanų Armados pajėgos nebuvo lygios (anglai neprarado nė vieno laivo!). Net jeigu ispanams būtų pavykę Anglijoje išlaipinti savo karius, mažai tikėtina, kad jie būtų užkariavę šalį. Ispanų armijai nesisekė ir kitose Europos šalyse. Jeigu Ispanija nesugebėjo numalšinti sukilimo mažytėje Olandijoje, aišku, jog ji neturėjo jokių galimybių užkariauti Angliją. Iki šešiolikto amžiaus Anglijos nacionalizmas buvo pernelyg stiprus, kad ispanai būtų pajėgę užkariauti anglus.

Kokią vietą turėtų užimti Elžbieta I? Ji iš esmės lokalinė figūra, ir, atrodo, tiktų palyginimas su Petru I iš Rusijos. Turint omenyje tą faktą, kad Petras I buvo didesnis inovatorius už Elžbietą I ir kad jis pasuko Rusiją visiškai nauju keliu, manau, būtų sunku įtikinti teisingai mąstantį rusą, jog Elžbieta I turėtų užimti aukštesnę vietą už Petrą I. Antra vertus, atsižvelgiant į Anglijos bei anglų įtaką pasauliui po Elžbietos I, būtų klaidinga ją statyti į daug žemesnę vietą už Petrą I. Bet kuriuo atveju atrodo aišku, jog tik saujelė monarchų istorijoje pasiekė tiek daug, kiek jie abu.



Leave a Reply

  

  

  

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>