Pagal abėcėlę

  • A (131)
  • B (39)
  • C (20)
  • Č (10)
  • D (83)
  • E (44)
  • F (35)
  • G (40)
  • H (46)
  • I (18)
  • J (73)
  • K (59)
  • L (44)
  • M (96)
  • N (25)
  • O (21)
  • P (53)
  • R (63)
  • S (49)
  • Š (12)
  • T (35)
  • U (4)
  • V (82)
  • Z (7)
  • Ž (18)

Aristotelis

AristotelisAristotelis (gr. Αριστοτέλης = Aristotelēs, 384 m. pr. m. e. Stageira, Graikija – 322 m. pr. m. e. Euboja, Graikija) – graikų filosofas, tyrinėtojas.

Aristotelis buvo didžiausias senojo pasaulio filosofas ir mokslininkas. Jis pradėjo formaliosios logikos tyrimus, praturtino beveik kiekvieną filosofijos atšaką ir daug kuo nusipelnė mokslui. Daugelis Aristotelio idėjų šiandien yra pasenusios. Tačiau už jo individualias teorijas daug svarbesnis jo veikalų racionalumas. Aristotelio raštuose jaučiamas požiūris, kad kiekvienas žmogaus ir visuomenės gyvenimo aspektas gali būti tinkamas objektas apmąstymams ir analizei; kad visatą valdo ne aklas atsitiktinumas, magija ar kaprizingų dievybių įnoriai, o racionalūs dėsniai; kad žmonėms verta sistemingai tyrinėti kiekvieną natūraliojo pasaulio aspektą; kad, darydami išvadas, mes turime panaudoti ir empirinius stebėjimus, ir loginį samprotavimą. Šios nuostatos — priešingos tradicionalizmui, prietarams bei misticizmui — stipriai įtakojo Vakarų civilizaciją.

Aristotelis gimė 384 m. pr. Kr. Stagiros mieste, Makedonijoje. Jo tėvas buvo garsus gydytojas. Septyniolikos metų Aristotelis nukeliavo į Atėnus studijuoti Platono akademijoje. Jis gyveno ten dvidešimt metų, iki Platono mirties. Iš
savo tėvo Aristotelis galėjo perimti susidomėjimą biologija ir “praktiniais mokslais”, iš Platono — filosofinių apmąstymų pomėgį.

342 m. pr. Kr. Aristotelis grįžo į Makedoniją ir tapo karaliaus sūnaus, trylikamečio berniuko, vėliau tapusio Aleksandru Didžiuoju, mokytoju. Aristotelis mokė jaunąjį Aleksandrą kelerius metus. 335 m. pr. Kr., Aleksandrui paveldėjus sostą, Aristotelis grįžo į Atėnus ir atidarė savo mokyklą, licėjų. Tolimesnius dvylika metų jis praleido Atėnuose, ir tas periodas daugmaž sutapo su Aleksandro užkariavimais. Aleksandras neprašė savo buvusio mokytojo patarimų, tačiau kilniaširdiškai aprūpino jį priemonėmis tyrimams. Tai turbūt pirmas pavyzdys istorijoje, kai mokslininkas gavo stambaus masto vyriausybinę paramą savo studijoms, ir daugiau tokių atvejų vėlesniais šimtmečiais nebuvo.

Vis dėlto ryšiai su Aleksandru buvo savotiškai pavojingi. Aristotelis iš principo prieštaravo diktatoriškam Aleksandro valdymo būdui, ir, kai užkariautojas nubaudė mirtimi išdavyste įtariamą Aristotelio sūnėną, atrodo, jis buvo nusprendęs taip pat nubausti ir Aristotelį. Tačiau kai Aristotelis būdavo pernelyg demokratiškas Aleksandro įnoriams ir pernelyg artimai su juo bendraudavo, filosofu nepasitikėjo atėniečiai. 323 m. pr. Kr. mirus Aleksandrui, Atėnuose valdžią įgavo antimakedoninė frakcija, ir Aristotelis buvo apkaltintas “bedievyste”. Prisimindamas Sokrato likimą prieš septyniasdešimt šešerius metus, Aristotelis pabėgo iš miesto, sakydamas, jog jis neduosiąs atėniečiams antros progos nusidėti prieš filosofiją. Po kelių mėnesių, 322 m. pr. Kr., būdamas šešiasdešimt dvejų metų, jis mirė tremtyje.

Aristotelio veikalų gausa stulbinanti. Nors išliko keturiasdešimt septyni veikalai, senoviniai raštai jam priskiria apie 170 knygų. Tačiau stebina ne tik jo darbų apimtis, bet ir didžiulė jo erudicija. Aristotelio moksliniai veikalai sudaro tiesiog to meto mokslinių žinių enciklopediją. Aristotelis rašė astronomijos, zoologijos, embriologijos, geografijos, fizikos, anatomijos, psichologijos klausimais ir pasireiškė beveik visose senovės Graikijoje žinomose mokslo srityse. Jomoksliniai veikalai iš dalies reprezentuoja iš kitų gautas žinias, iš dalies jo samdytų pagalbininkų atradimus, o iš dalies jo paties tyrimų rezultatus.

Toks gilus kiekvienos mokslo srities suvokimas yra neįtikėtina savybė, kurią kažin ar dar kas nors turės istorijoje. Tačiau Aristotelis pasiekė dar daugiau. Jis buvo ir originalus filosofas, įnešęs svarbų indėlį į kiekvieną spekuliatyvios filosofijos sritį. Jis rašė apie etiką ir metafiziką, psichologiją ir ekonomiką, teologiją ir politiką, retoriką ir estetiką. Jis rašė apie švietimą, poeziją, barbarų papročius bei Atėnų konstituciją. Vienas iš jo tyrimų projektų buvo surinkti įvairių jo lyginamų valstybių konstitucijas.

Turbūt svarbiausias jo įnašas buvo į logikos teoriją, todėl Aristotelis paprastai laikomas šios svarbios filosofijos atšakos pradininku. Būtent logiškas jos mąstymo būdas įgalino Aristotelį tiek daug nuveikti įvairiausiose srityse. Jo suformuluoti apibrėžimai ir kategorijos tapo vėlesnės minties pagrindu įvairiose srityse. Niekada nebuvęs mistiku ar ekstremistu, Aristotelis įkūnija praktišką sveiką protą. Žinoma, jis darė klaidų, tačiau stebina, jog šioje neaprėpiamoje minties enciklopedijoje jų buvo labai mažai.

13 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Aristotelis padarė milžinišką įtaką visai vėlesnei Vakarų minčiai. Senoviniais laikais ir viduramžiais jo veikalai buvo išversti į lotynų, sirų, arabų, italų, prancūzų, hebrajų, vokiečių ir anglų kalbas. Jo darbus studijavo ir jais žavėjosi vėlesni graikų rašytojai bei Bizantijos filosofai. Jo veikalai turėjo didžiulės įtakos islamo filosofijai, ir ištisus šimtmečius jo mintys dominavo Europos mąstysenoje. Turbūt garsiausias arabų filosofas Averojus bandė sukurti islamo teologijos ir aristoteliško racionalizmo sintezę. Įtakingiausias viduramžių žydų mąstytojas Maimonidas panašią sintezę sudarė judaizmui. Tačiau garsiausias toks veikalas buvo Šv. Tomo Akviniečio, krikščionių mokslininko, “Summa Theologica”. Pernelyg daug viduramžių mokslininkų buvo įtakojami Aristotelio, kad būtų galima visus juos išvardyti.

Viduramžiams baigiantis susižavėjimas Aristoteliu taip išaugo, jog jis buvo pradėtas kone dievinti, o jo raštai, užuot buvę šviesa kely, tapo neginčijama dogma, užkertanti tolimesnius ieškojimus. Aristotelis, pats mėgęs stebėti ir mąstyti, žinoma, būtų nepritaręs aklam vėlesnių kartų keliaklupsčiavimui prieš jo raštus. Kai kurios Aristotelio idėjos pagal šiandieninius standartus atrodo itin reakcingos. Pavyzdžiui, jis pritarė vergijai, kaip natūraliam dėsniui, ir buvo įsitikinęs, kad moterys iš prigimties yra žemesnės rūšies būtybės. (Žinoma, abi šios idėjos atspindėjo vyraujančias to meto pažiūras.) Antra vertus, daugelis Aristotelio teiginių yra neįtikėtinai šiuolaikiniai, pavyzdžiui: “Skurdas yra revoliucijos ir nusikaltimų tėvas” ir “Kiekvienas, pamąstęs apie žmonijos valdymo meną, įsitikina, jog imperijų likimas priklauso nuo jaunimo išsilavinimo.” (Aristotelio laikais visuotinio švietimo, žinoma, nebuvo.)

Paskutiniais šimtmečiais Aristotelio įtaka ir reputacija gerokai sumažėjo. Vis dėlto jo įtakingumas galingas ir truko pakankamai ilgai. Tokią jo padėtį pirmiausia lėmė milžiniška prieš tai einančių dvylikos žmonių svarba.



Leave a Reply

  

  

  

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>