Eduardas Jonušas

Eduardas Jonušas

Eduardas Antanas Jonušas (1932 m. balandžio 3 d. Pikeliuose, Židikų valsčius, Mažeikių apskritis – 2014 m. balandžio 17 d. Nidoje) – Lietuvos tautodailininkas, vienas iš žinomiausių šių laikų Neringos menininkų.

Neturėdamas nė dešimties kartu su tėvais pasuko į Vokietiją, kur siekė išvengti sovietų tremties. Ten Eduardas kurį laiką ir mokėsi. Gyveno Kulminuose, Mohringene, Berlyne. Pasibaigus karui, jis išvyko į gimtinę. Pakeliui, Lenkijoje, buvo suimtas ir pateko į Gardino kalėjimą. Po kurio laiko jį apgyvendino vaikų namuose. Iš ten Eduardas pabėgo ir šiaip taip pasiekė Mažeikius, kur gyveno jo seneliai. Čia jis susijungė ir su grįžusia šeima.

Išvyko į Klaipėdą, kur neakivaizdiniu būdu mokėsi vidurinėje mokykloje. 1951 m. jį pašaukė į sovietinę armiją. Paaiškėjus jo gyvenimo istorijai, tarnybos laiku buvo nuteistas „už antitarybinę agitaciją“ 25-iems metams kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Taip 1952 m. jis atsidūrė Čitoje, vėliau buvo išvežtas prie Amūro, kur tiesė geležinkelį. Taip pat kalėjo Angarske, Irkutske. 1956 m. gavo leidimą sugrįžti į Lietuvą, apsistojo Klaipėdoje. Dirbo apšvietėjo, elektriko, architekto darbus.

Nuo 1956 m. apsigyvenęs Neringoje, E. Jonušas sukūrė ir čia pastatė įvairių medinių bei vario skulptūrų. Vienas iš pirmųjų darbų – rodyklė „Burės“ su vėtrungių smailėmis Smiltynėje. Ji pasitinka įvažiuojančius į Neringą. Be to, rinko ir restauravo nykstančius kuršių antkapinius krikštus, senąsias laivų vėtrunges. Sutvarkė kopų apželdintojo Georgo Dovydo Kuverto kapą, Pervalkoje įamžino kalbininką Liudviką Rėzą 7 m aukščio ąžuoliniu koplytstulpiu. Prisidėjo tvarkant Nidos bažnyčios interjerą, restauravo Nidos etnografines kapines. Pirmuoju gyvenimo Nidoje laikotarpiu E. Jonušas inventorizavo Preilos, Pervalkos ir Juodkrantės kapines, pastarosiose išgelbėjo senąsias metalines kapų tvoras, kurių sovietmečiu niekas nevertino. Rūpinosi kapinių atkūrimu Karaliaučiaus srityje – Rasytėje ir Pilkopiuose.

Vienas ryškiausių jo darbų – senovinio kurėno atkūrimas pagal senuosius 1875 m. brėžinius, parvežtus iš Vokietijos Brėmerhafeno muziejaus. Šį kurėną, vardu „Kuršis“, 11 m ilgio ir 3,3 m pločio, nuo 1993 m. dažniausiai galima išvysti mariose ties Nida plukdantį turistus ar vietos gyventojus. „Kuršio“ statybos su pagalbininkais užtruko beveik tris metus, buvo statomas remiantis senosiomis technologijomis, o joms perprasti reikėjo laiko.

E. Jonušas nutapė žymiausių kuršių žemės asmenybių portretus – Martyno Jankaus, Vydūno, Adomas Brako, Eduardo Gizevijaus, Liudviko Rėzos, Ievos Simonaitytės. Pirmosiose E. Jonušo pastelėse dominavo etnografinė tema – krikštai, vėtrungės, kurėnai, nerijos kraštovaizdžiai.

1995 m. Vokietijoje išleista Evaldo Heino sudaryta knyga „Cymbala“, kurioje išspausdintas E. Jonušo sukurtas septyniolikos paveikslų ciklas. 2012 m. sukurtas dokumentinis filmas „Pažadėtoji žemė. Eduardo Jonušo gyvenimo ir kūrybos pėdsakais“.