Pagal abėcėlę

  • A (131)
  • B (39)
  • C (20)
  • Č (10)
  • D (83)
  • E (44)
  • F (35)
  • G (40)
  • H (46)
  • I (18)
  • J (73)
  • K (59)
  • L (44)
  • M (96)
  • N (25)
  • O (21)
  • P (53)
  • R (63)
  • S (49)
  • Š (12)
  • T (35)
  • U (4)
  • V (82)
  • Z (7)
  • Ž (18)

Karalienė Izabelė I

Karalienė Izabelė IIzabelė I (1451 m. balandžio 22 d., Madrigalis, Kastilija ir Leonas, Ispanija – 1504 m. lapkričio 26 d., Medina del Kampas, ten pat) – ilgametė Kastilijos ir faktiškai visos Ispanijos valdančioji karalienė. Suvienijo ispanų žemes, įtvirtino katalikybę, įsteigė inkviziciją, išvijo iš šalies žydus ir maurus.

Šiandien daugelis prisimena Izabelę I iš Kastilijos tik kaip karalienę, kuri finansavo Kristupo Kolumbo kelionę per Atlantą. Iš tikrųjų tai buvo energinga ir gabi valdovė, padariusi nemažai esminių sprendimų, kurie šimtmečiais darė
poveikį Ispanijai bei Lotynų Amerikai ir netiesiogiai veikia milijonus žmonių šiandien. Kadangi didžiąją dalį jos politikos lėmė konsultacijos su savo įžvalgiu ir tokiu pat gabiu vyru Ferdinandu iš Aragono, šiame skyriuje bus kalbama apie juos abu.

Izabelė gimė 1451 metais Madrigalo mieste, Kastilijos karalystėje (dabartinėje Ispanijos dalyje). Jaunystėje ji buvo auklėjama labai religingai ir tapo didžiai atsidavusia katalike. Jos pusbrolis Henrikas IV nuo 1454 m. iki pat savo mirties, 1474 m., buvo Kastilijos karalius. Tuo metu nebuvo Ispanijos karalystės. Dabartinės Ispanijos teritoriją buvo pasidalijusios keturios karalystės: Kastilija, kuri buvo didžiausia; Aragonas, šiaurinėje dabartinės Ispanijos dalyje; Granada pietuose ir Navara šiaurėje.

1460 m. Izabelė, Kastilijos sosto paveldėtoja, buvo turtingiausia nuotaka Europoje, ir įvairūs princai siekė jos rankos. Jos pusbrolis Henrikas IV norėjo, kad ji ištekėtų už Portugalijos karaliaus. Tačiau 1469 m. aštuoniolikmetė Izabelė pabėgo ir, nepaklusdama karaliaus Henriko spaudimui, ištekėjo už Aragono sosto paveldėtojo Ferdinando. Supykęs dėl Izabelės elgesio, Henrikas savo įpėdine paskyrė dukterį Chuaną. Vis dėlto 1474 metais jam mirus, Izabelė pareikalavo Kastilijos sosto. Chuanos rėmėjai nenusileido, ir įsiplieskė pilietinis karas.

Iki 1479 m. vasario Izabelės pajėgos pasiekė pergalę. Tais pačiais metais mirė Aragono karalius Chuanas II, ir jį pakeitė Ferdinandas. Taigi Ferdinandas ir Izabelė ėmė kartu valdyti didžiąją Ispanijos dalį. Teoriškai, Aragono ir Kastilijos karalystės vis dar buvo atskiros, tačiau praktiškai Ferdinandas su Izabele visus sprendimus priiminėjo kartu. Dvidešimt penkerius bendro valdymo metus pagrindinė jų politika buvo nukreipta į stipraus monarcho valdomos jungtinės ispanų karalystės sukūrimą. Vienas jų pirmųjų planų buvo užkariauti Granadą, vienintelę vis dar musulmonų valdomą Iberų pusiasalio dalį. Karas prasidėjo 1481 m., o baigėsi 1492 m. sausį visiška Ferdinando ir Izabelės pergale. Užkariavus Granadą, Ispanijos sienos turėjo beveik tokią pačią teritoriją, kokią ir šiandien. (Nedidelę Navaros karalystę po Izabelės mirties 1512 m. prisijungė Ferdinandas.)

Pačioje savo valdymo pradžioje Ferdinandas su Izabele įsteigė ispanų inkviziciją. Tai buvo bažnytinis tribunolas, sujungęs teisėjų bei seklių pajėgas. Jis pagarsėjo ir savo bausmių žiaurumu, ir procedūrų neteisingumu, tariamieji beveik neturėjo galimybių atsispirti primestiems kaltinimams. Jų neinformuodavo apie jiems iškeltą bylą ir net neatskleisdavo jų kaltintojų vardų. Įtariamieji, kurie neigdavo jiems iškeltus kaltinimus, dažnai būdavo kankinami, kol prisipažindavo. Per dvidešimt ispanų inkvizicijos metų ant laužo buvo sudeginta mažiausiai du tūkstančiai žmonių, o daugybė kitų susilaukė mažesnių bausmių.

Ispanų inkvizicijai vadovavo itin fanatiškas vienuolis Tomas de Torkvemadas, kuris buvo asmeninis Izabelės dvasininkas. Nors inkviziciją sankcionavo popiežius, iš tikrųjų ją valdė ispanų monarchai. Inkvizicija tarnavo religiniui pranašumui įtvirtinti bei susidoroti su politiniu priešinimusi monarchams. Anglijoje feodalai visada turėjo pakankamai jėgų kontroliuoti karaliaus valdžią. Ispanų feodalai taip pat buvo galingi, tačiau ispanų monarchai sugebėjo pasinaudoti inkvizicija kaip ginklu prieš sukilusius feodalus ir įtvirtinti centralizuotą absoliutinę monarchiją. Be to, inkvizicija jiems padėjo geriau kontroliuoti ispanų dvasininkiją.

Tačiau pagrindinis inkvizicijos taikinys buvo religine neištikimybe įtariami žmonės, o ypač žydai ir musulmonai, nominaliai atsivertę į katalikybę, bet slapta toliau praktikuojantys savo religiją. Iš pradžių inkvizicija nebuvo nukreipta prieš savo religiją praktikuojančius žydus. Tačiau 1492 m., reikalaujant fanatikui Torkvemadui, Ferdinandas ir Izabelė pasirašė dekretą, įsakantį visiems Ispanijos žydams arba atsiversti į krikščionybę, arba per keturis mėnesius išvykti iš šalies, paliekant nuosavybę. Maždaug 200 000 Ispanijos žydų šis įsakymas buvo tikra nelaimė. Ispanijai didžiosios dalies gabiausių šalies prekybininkų ir amatininkų praradimas buvo didelis ekonominis smūgis.

Užkariavus Granadą, taikos sutartis garantavo, kad Ispanijoje gyvenantys musulmonai gali toliau praktikuoti savo religiją. Tačiau Ispanijos vyriausybė greitai pažeidė šį susitarimą. Maurai sukilo, bet buvo sutriuškinti. 1502 m. visi Ispanijoje gyvenantys musulmonai buvo priversti pasirinkti arba atsivertimą į krikščionybę, arba tremtį — tai tas pats pasirinkimas, kuris buvo pateiktas prieš dešimt metų žydams. Nors Izabelė buvo atsidavusi katalikė, ji niekada neleido savo ortodoksijai kirstis su ispaniškuoju nacionalizmu. Ji ir Ferdinandas stengėsi, kad katalikų bažnyčią Ispanijoje kontroliuotų ne popiežius, o ispanų monarchai. Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios šešioliktame amžiuje į Ispaniją neprasiskverbė protestantų Reformacija.

Žymiausias įvykis, valdant Izabelei, žinoma, buvo Kristupo Kolumbo Naujo jo pasaulio atradimas, įvykęs tais pačiais lemtingaisiais 1492 m. Kolumbo ekspediciją finansavo Kastilijos karalystė. (Tačiau istorija, jog Izabelė užstatė savo brangenybes, kad apmokėtų kelionės išlaidas, neteisinga.) Izabelė mirė 1504 metais. Ji buvo pagimdžiusi sūnų ir keturias dukteris. Sūnus Chuanas mirė 1497 m.

Iš jos dukterų geriausiai žinoma buvo Chuana. Ferdinandas ir Izabelė ištekino Chuaną už Pilypo I (Gražiojo), Austrijos Habsburgo imperatoriaus sūnaus ir Burgundijos karalystės paveldėtojo. Ši keista dinastinė santuoka lėmė, jog Izabelės vaikaitis, imperatorius Čarlzas V, paveldėjo vieną didžiausių imperijų Europos istorijoje. Be to, jis buvo išrinktas Šventosios Romos imperatoriumi ir buvo turtingiausias bei galingiausias to meto Europos monarchas. Į jo nominaliai ar iš tikrųjų valdomas teritorijas įėjo Ispanija, Vokietija, Olandija, Belgija, Austrija, Šveicarija, didžioji dalis Italijos, dalis Prancūzijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Vengrijos, Jugoslavijos bei didelė Vakarų Pusrutulio dalis. Ir Čarlzas V, ir jo sūnus Pilypas II buvo karšti katalikai, kurie savo ilgo valdymo laikotarpiu naudojo Naujojo Pasaulio turtus karų su protestantiškomis Šiaurės Europos valstybėmis finansavimui. Taigi Ferdinando ir Izabelės organizuota dinastinė santuoka po jų mirties veikė Europos istoriją dar beveik šimtmetį.

65 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)

Apibendrinant Ferdinando ir Izabelės pasiekimus bei įtaką. Bendromis pastangomis jiems pavyko sukurti jungtinę Ispanijos karalystę su iš esmės tomis pačiomis sienomis, kurias Ispanija išlaikė paskutinius penkis šimtus metų; jie sukūrė centralizuotą absoliutinę Ispanijos monarchiją; didelę įtaką Ispanijai bei jos istorijai turėjo maurų ir žydų išvarymas, religinis fanatizmas ir inkvizicijos įsteigimas.

Pastarąjį punktą reikėtų aptarti. Inkvizicija suvaržė Ispanijos intelektualinį tobulėjimą. Didžioji Vakarų Europos dalis patyrė milžinišką intelektualinį bei mokslinį suklestėjimą, tačiau ne Ispanija. Nenuostabu, kad trūko originalumo visuomenėje, kur kiekvienas laisvesnės minties išreiškimas grėsė inkvizicijos teismu. Kitos Europos šalys leido egzistuoti nuomonių įvairovei; Ispanijoje inkvizicija toleravo tik griežtai ortodoksinę katalikybę. Iki 1700 m., palyginti su likusia Vakarų Europos dalimi, Ispanija tapo intelektualiai atsilikusia. Iš tikrųjų, nors praėjo jau 500 metų nuo to, kai Ferdinandas ir Izabelė įsteigė ispanų inkviziciją, ir daugiau kaip 150 metų nuo galutinio inkvizicijos žlugimo, Ispanija dar visiškai neatsigavo nuo jos poveikio.

Be to, Kolumbo ekspedicijos finansavimas garantavo, kad didžioji dalis Pietų ir Centrinės Amerikos taps Ispanijos kolonijomis. Tai reiškė, jog ispanų kultūra bei institucijos — tarp jų ir inkvizicijos — įsitvirtins didelėje Vakarų pusrutulio dalyje. Todėl nenuostabu, kad lygiai taip pat, kaip intelektualiai buvo atsilikusi Ispanija, palyginti su didžiąja Vakarų Europos dalimi, taip ir ispanų kolonijos Pietų Amerikoje mažiau intelektualiai pažangios už anglų kolonijas Šiaurės Amerikoje.

Sprendžiant, kokią vietą Izabelė turėtų užimti šiame sąraše, reikėtų pasvarstyti, ar be jos būtų taip susiklostę įvykiai. Kryžiaus žygių dvasia Ispanijoje, tiesa, buvo jau labai stipri dėl 700 metų trukusio Iberų pusiasalio atkariavimo iš musulmonų. Tačiau kai 1492 m. tas karas sėkmingai baigėsi, Ispanija galėjo pasirinkti, kuria kryptimi pasukti. Būtent Ferdinandas ir Izabelė pasuko Ispaniją į bekompromisinės religinės ortodoksijos kelią.

Tikriausiai natūralu palyginti Izabelę su dar garsesne Anglijos karaliene Elžbieta I. Elžbieta buvo tokia pat talentinga, kaip Izabelė; be to, dėl jos gana humaniškos ir tolerantiškos politikos ji atrodo žavingesnė valdovė. Tačiau ji buvo mažesnė novatorė už Izabelę, ir nė vienas iš jos veiksmų neturėjo tokios didelės įtakos, kaip Izabelės įsteigta inkvizicija. Nors kai kurie Izabelės potvarkiai buvo gana bjaurūs, nedaug monarchų istorijoje turėjo tokią didelę įtaką, kaip ji.



Leave a Reply

  

  

  

You can use these HTML tags

<a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>