Justinas Marcinkevičius

Justinas Marcinkevičius

Justinas Marcinkevičius (1930 m. kovo 10 d. Važatkiemyje, Prienų valsčius – 2011 m. vasario 16 d. Vilniuje) – Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, partinis bei visuomenės veikėjas.

Gimė Motiejaus Marcinkevičiaus ir Ievos Kvainauskaitės šeimoje. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą, 1942–1949 m. mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. 1949–1954 m. Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

1953–1957 m. žurnalo „Genys“ atsakingasis sekretorius. 1957–1959 m. žurnalo „Pergalė“ atsakingasis sekretorius. 1959–1960 m. LSSR rašytojų sąjungos valdybos sekretorius, 1960–1965 m. pirmininko pavaduotojas. Nuo 1965 m. rašytojas profesionalas.

Nuo 1955 m. LSSR rašytojų sąjungos narys. 1961–1963 m. kandidatas į LKP CK narius. Nuo 1985 m. LSSR AT deputatas. Daugelio komisijų, komitetų, tarybų, organizacijų narys. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys. Nuo 1990 m. LMA tikrasis narys.

Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Justinas Marcinkevičius, kuris dalies lietuvių visuomenės dar sovietmečiu buvo suvokiamas kaip „tautos poetas“, į literatūrą atėjo XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje. Savitai tęsdamas lietuvių neoromantinės lyrikos tradiciją, savo kūryba jis gaivino ir gynė lietuvių tautos kultūrinę savimonę, sugrąžino į lietuvių literatūrą humanistinę žmogaus idėją, teigė estetinius literatūros vertės kriterijus. Anot kai kurių literatūrologų, literatūrinės stilistikos požiūriu visa jo poezija tarsi skyla į dvi šakas: pirmoji iš jų artimesnė romantinei tradicijai, antroji – modernumui ar net avangardui. Kita vertus, pats Just. Marcinkevičius 1981 m. išleistame „Dienoraštyje be datų“ modernizmo estetiką yra apibūdinęs kaip antinacionalinę, antipatriotinę ir antipoetinę.

Just. Marcinkevičius kūrė daugiausia sudėtingomis sovietinio totalitarizmo sąlygomis, – ši aplinkybė lėmė, kad poeto kūrybos brandžiojo laikotarpio kūriniams itin būdingi metaforiškas kalbėjimas, užuominos ir nutylėjimai.

Pagrindinės Just. Marcinkevičiaus kūrybos temos buvo Lietuva, jos istorija, dabartis, gamta ir kultūra, žmogus Tėvynėje ir pasaulyje, žmogaus egzistencinė problematika: laimė, kančia, ištikimybė, pareiga, dora.

Just. Marcinkevičius į Lietuvos dramaturgijos ir teatro istoriją įėjo savo trilogija: „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, kurioje skausmingai apmąstomas Lietuvos valstybės susidarymo ir suvienijimo etapas, architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė. Ši trilogija sovietmečiu stiprino tautiškumą, žadino domėjimąsi kalba ir istorija.

Just. Marcinkevičiaus poezijos branduolys – lietuvių tautos savasties, jos istorinio kelio bei likimo apmąstymas. Svarbiausias lietuvių tautinės tapatybės šaltinis poetui buvo kaimo agrarinė kultūra. Todėl jo eilėraščiuose ir poemose kasdieniai žemdirbių darbai, buitis ir daiktai vaizduojami kaip šventas ritualas, pakylėjami į sakralumo ir mito plotmę. Just. Marcinkevičiaus kūriniuose daug Lietuvos kaimo gamtos – laukų, pievų, upių, ežerų – jausmo. Viena esminių poeto kūrybos atramų buvo ir lietuvių tautosaka, ypač liaudies dainos, iš kurių jis perėmė ne tik daugelį poetinių įvaizdžių, bet ir melodingą intonaciją, deminutyvinių formų vartoseną. Iš gamtinių ir mitinių tautosakinių įvaizdžių yra susiklosčiusi kone visa Just. Marcinkevičiaus poetinė metaforika.

Poeto kūryba atskiromis knygomis išleista vokiečių, rusų, anglų, bulgarų, vengrų, norvegų, estų, rumunų, serbų, latvių, slovakų, armėnų, čekų, uzbekų, gruzinų, moldavų, kirgizų, ukrainiečių ir kitomis kalbomis. Eilėraščių tekstais sukurta apie 200 dainų. 1974 m. parašytas eilėraštis „Laisvė“ paskatino grupę „Antikvaras“ sukurti dainą, kuri tapo savotišku 1991 m. sausio 13-os himnu.

Apie Just. Marcinkevičių sukurti dokumentiniai filmai „Dienoraštis be datų“ (1980 m.) ir „Lopšinė motinai“ (1983 m.).