Kazimieras Bieliukas

Kazimieras Bieliukas

Kazimieras Bieliukas (1901 m. rugpjūčio 26 d. Dugnuose, Paežerių valsčius, Vilkaviškio apskritis – 1991 m. gegužės 4 d. Vilniuje) – Lietuvos geografas, limnologas, akademikas, profesorius, geografijos mokslų daktaras.

Tėvas Kazys Bieliukas vengdamas carinės Rusijos kariuomenės XIX a. antroje pusėje išvyko į JAV. Užsidirbęs pinigų grįžo į Lietuvą ir prie vaizdingo Rausvės upelio Dugnų kaime nusipirko 47 ha ūkį su trobesiais. Vedė gretimo kaimo merginą Uršulę Merkevičiūtę. Jiedu išaugino 4 vaikus: dukrą Viktoriją, sūnus – Kazimierą, Bronių ir Liudą.

Būdamas trylikos metų Kazimieras baigė Paežerių pradžios mokyklą ir rengėsi mokytis Marijampolės gimnazijoje, bet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Už Rusijos kareivių slėpimą ir šelpimą buvo areštuotas tėvas ir karo lauko teismo nuteistas katorgos darbams į Vokietiją. Tik 1918 m. Kazimieras įstojo į Marijampolės realinę gimnaziją, kurią sėkmingai baigė 1924 m. Tais pačiais metais įstojo į Lietuvos universiteto Matematikos-gamtos fakultetą, pasirinko studijuoti biologiją. Mokydamasis ėmėsi bet kokio darbo – iš motinos gaunamos pajamos buvo menkos, nes 1922 m. sudegus sodybai, ją atstatydamas mirė tėvas. Studijuodamas ypač susidomėjo gyvūnijos ryšiais su supančia aplinka, gyvūnijos geografija, pamilo Lietuvos ežerus ir upes, juos tyrinėjo visą gyvenimą.

1929 m. baigė universitetą ir iki 1932 m. mokytojavo Kauno suaugusių gimnazijoje, dirbo Kauno savivaldybėje, rėmė studijuojančius brolius. 1932 m., kai Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakultete formavosi geografijos katedra, perėjo dirbti į universitetą, kuriame dirbo laborantu, vyr. laborantu, jaunesniuoju asistentu, vyresniuoju asistentu, docentu, profesoriumi. Mokslinio tyrimo specializacija – limnologijos morfologija. 1932 m. buvo komandiruotas specializuotis į Latvijos universiteto Fizinės geografijos institutą. 1934–1935 m. žiemą Marijampolės ir Seinų apskrityse atliko Dovinės baseino ežerų giluminius matavimus nuo ledo, 1936 m. Vytauto Didžiojo universitete apgynė daktaro disertaciją „Dovinės baseino ežerai“. 1938–1939 m. komandiruotas habilituotis į Prahos universiteto Geografijos institutą, ten parengė habilitacinį darbą ir įgijo teisę dėstyti aukštojoje mokykloje.

Nuo 1939 m. spalio mėn. dirbo Vilniaus universitete. 1939–1941 m. ūkio reikalų prorektorius. 1940–1952 m. fizinės geografijos katedros vedėjas, 1940 m. profesorius. Vokiečių okupacinės valdžios atleistas, paskirtas docentu. Per visą nacistinės Vokietijos okupacinį laikotarpį slėpė ir išlaikė iš geto pabėgusį docentą Jakobą Movšovičių, kai kuriuos kitus žmones. Prie Vilniaus artėjant frontui rūpinosi, kad nežūtų Vilniaus universiteto biblioteka, su kitais darbuotojais dieną naktį budėjo ant stogo, gesino įsižiebusį gaisrą, kartu su kitais profesoriais įkalbėjo vokiečių kareivį neprijungti sprogdiklio prie sprogmens, padėto statiniuose Skargos kieme. Taip išsaugojo universiteto pastatą.

1944 m. liepos 16 d. – 1946 m. Vilniaus universiteto rektorius. Apie universiteto atkūrimą pranešė per radiją ir kvietė dėstytojus bei studentus grįžti tęsti studijų. 1946–1962 m. LSSR MA prezidiumo akademikas sekretorius. 1946–1963 m. Geologijos ir geografijos instituto direktorius. 1957 m. jo iniciatyva suorganizuota Lietuvos geografų draugija, 1957–1967 m. draugijos pirmininkas. Jo rūpesčiu pradėtas leisti draugijos leidinys „Geografinis metraštis“. Jis taip pat buvo ilgametis „Žinijos“ draugijos narys. 1963–1978 m. Zoologijos ir parazitologijos instituto Geografijos skyriaus vadovas. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Pirmąją mokslinę publikaciją „Grabestos ežero morfometrija“ paskelbė 1934 m. gamtos mokslų žurnale „Kosmos“. Spaudoje paskelbė apie 40 mokslinių straipsnių Lietuvos ežerų morfologijos klausimais. Taip pat rašė mokslo populiarinimo žurnaluose „Gamta“, „Mūsų gamta“.