Margerita Jursenar

Margerita Jursenar

Margerita Jursenar (Marguerite Yourcenar; g. 1903 m. birželio 8 d. – m. 1987 m. gruodžio 17 d.) – belgų ir prancūzų rašytoja, daugelio romanų, esė, eilėraščių rinkinių autorė ir vertėja, įvairių literatūros premijų laureatė.

Gimė 1903 m. birželio 8 d. senoje belgų – prancūzų aristokratų šeimoje. Tėvas Mišelis Cleenewerck de Crayencour, o motina belgė Fernanda de Cartier de Marchienne, mirusi po dešimties dienų, kai gimė dukra. Pilnas vardas Margarita Antuanetė Žana Marija Ghislaine Cleenewerck de Crayencour. Mergaitė užaugo tetos namuose. Dar vaikystėje ji labai mėgo skaitymą, turėjo privatų mokytoją, mokėsi senosios graikų kalbos.

Paauglystėje susižavėjo Rilkės poezija ir pati ėmė kurti eiles. Pirmasis jos eilėraščių rinkinys buvo išleistas, kai jai buvo aštuoniolika metų.

1939 m. jos gyvenimo draugė Greisė Frick pakvietė ją bėgti nuo karo į Jungtines Amerikos valstijas, kur rašytoja ėmėsi dėstyti literatūrą Sarah Lawrence koledže. Margarita neslėpė esanti homoseksualios orientacijos. Jos ir Greisės intymi draugystė tęsėsi nuo jų susipažinimo 1937 m. iki pastarosios mirties 1979 m. Dešimt metų pragyvenusios Konektikute, vėliau apsistojo Meine, kur gyveno ištisus dešimtmečius. Greisė buvo vertėja, vertusi jos kūrybą į anglų kalbą.

1951 m. išleista Margaritos knyga „Adriano memuarai“, kurioje ji pasakoja garsaus romėnų imperatoriaus gyvenimo ir mirties istoriją. Romanas sulaukė didelės sėkmės ir įrašė ją į prancūzų klasikų gretas.

1980 m. Margarita tapo pirmąja moterimi, išrinkta Prancūzų akademijos nare. Ji prisistatė kaip aktyvi kovotoja už „žmogaus teises“, viena savičiausių XX amžiaus prancūzų rašytojų. Buvo feministinės ideologijos propaguotoja.

Rašytoja labai mėgo keliones. Klajokliškas gyvenimo būdas ir nesitaikymas prie visuomenėje nusistovėjusių normų pelnė jai drąsios, maištaujančios moters vardą. Gyveno gana uždarą gyvenimo būdą, ignoruodama viešumą, nedalyvavo kultūriniuose sambūriuose.

Savo apsakymuose ir romanuose Margarita vartoja tapybiškai subtilias kalbos priemones, liečia filosofinius klausimus. Dažnai vaizduoja antikinius herojus, senųjų laikų žmones, gyvenusius Renesanso laikais, gilinasi į sesers ir brolio, tėvo ir sūnaus santykius.

Mirė 1987 m. gruodžio 17 d. Meine.