Morisas Meterlinkas

Morisas Meterlinkas

Morisas Meterlinkas (pranc. Count Maeterlinck, pilnas vardas: pranc. Maurice Polydore Marie Bernard, 1862 m. rugpjūčio 29 d. Gentas, Belgija – 1949 m. gegužės 6 d.) – belgų poetas. Už dramos kūrinius 1911 m. suteikta Nobelio premija. Žinomas bitininkas.

M. Meterlinkas gimė Belgijos uoste Gente, Flandrijos provincijos centre. M. Meterlinko tėvai buvo turtingi inteligentai. Dažni vizitai į muziejų, kurio direktorius buvo jo tėvas, nuo mažų dienų lavino būsimojo rašytojo fantaziją. Daug dvasingumo M. Meterlinkui davė ir mokymasis jėzuitų šv. Barboros koledže-internate.

1885 m. baigęs Gento katalikų universitetą, M. Meterlingas tapo teisės mokslų daktaru, kurį laiką dirbo advokatu. Tačiau tarnybinė karjera buvo trumpa.

Didžiąją dalį gyvenimo M. Meterlinkas praleido Prancūzijoje, į kurią persikėlė iš Belgijos dar 1896 m. Nusipirko didžiulę Orlamondo pilį netoli Nicos. 1940 m. nenorėdamas gyventi okupuotoje šalyje, jis išvyko į JAV ir praleido ten septynerius metus, tačiau Orlamundą laikė savo nuolatine buveine.

Būdamas 60 m., rašytojas dar vis užsiiminėjo boksu, išliko aistringas dviratininkas ir automobilistas. Jis nepiknaudžiavo savo talentu ir turtais, tvarkė savo gyvenimą su reta valios jėga. Rašytojas mirė savo namuose Orlamonde.

1889 m. M. Meterlinkas išleido simbolistinių eilėraščių rinkinį „Šiltnamiai“, vėliau dar dvi poezijos knygas: „12 dainų“ (1896) ir „15 dainų“ (1900).

1891 m. jis gavo pirmąjį apdovanojimą – Belgijos premiją – už pjesę „Septynios princesės“, tačiau jos atsisakė. Jo simbolistinėse pjesėse „Kunigaikštytė Melena“ (1889), „Nekviestoji viešnia“ ir „Aklieji“ (abi 1890), „Pelėjas ir Melisandra“ (1892) jaučiamas pesimizmas, nerimo atmosfera, jų herojai – likimo aukos.

Vieno teatrinio sezono pažiba tapo pjesė „Mona Vana“ (1902 m.), kurią parašė savo mylimajai, gyvenimo draugei, aktorei ir dainininkei G. Leblanc, atlikusiai pagrindinius vaidmenis žymiausiose jo pjesėse. Tačiau jo kūrybos viršūne yra laikoma pjesė-pasaka „Žydroji paukštė“ (1905 m.). Ji buvo statoma garsiausiose pasaulio teatruose, o iš teatro scenos, kaip ir kai kurios kitos pjesės, buvo perkeltis į kino ir televizijos ekranus.

Be dramų, M. Meterlinkas parašė nemažai esė. Ypač didelį dėmesį kritikai skyrė jo natūrfilosofiniams esė: „Bičių gyvenimas“ (1901 m.), „Gėlių išmintis (1907 m.), „Termitų gyvenimas“ (1926 m.), „Skruzdžių gyvenimas (1930 m.).

M. Meterlinko kūryba buvo įvertinta visame pasaulyje. 1903 m. antrą kartą buvo apdovanotas Belgijos premija, 1911 m. jam buvo paskirta Nobelio premija – jis pirmas ir vienintelis belgų rašytojas, gavęs šią premiją. 1920 m. buvo išrinktas Prancūzijos akademijos nariu. Tačiau, kadangi akademiku galėjo tapti tik Prancūzijos pilietis, rašytojas nenorėdamas netekti Belgijos pilietybės, atsisakė šio vardo. Tais pačiais metais jis buvo apdovanotas Leopoldo ordino didžiuoju kryžiumi, 1932 m. rašytojui buvo suteiktas grafo titulas, 1939 m. Portugalija jį pagerbė Šv. Jokūbo kardo ordinu.

M. Meterlinko teatras remiasi tam tikra filosofija, priešinga pozityvizmui. Jis tiki visomis paslaptimis, kurios nesipriešina modernių laikų žmogaus protui, ir sako, kad pažįstama sritis yra be galo maža. Jo teigimu, pradėję veikti, mąstyti, mes ją paliekame, pasijuntame esą tarsi kokioje naktyje. Dramaturgo vaidmuo kasdieniniame gyvenime buvo parodyti tas neapčiuopiamas jėgas.

Daug vietos savo dramose jis skyrė tylai. Daugeliui jo pjesių būdinga paslaptinga pasakos atmosfera, veikėjai kalba trumpomis, bet reikšmingomis frazėmis.

Domėdamasis daugiausia dvasinio pasaulio reiškiniais, dramaturgas juos perteikia simboliniais vaizdais, dažnai panaudodamas flamandų folkloro motyvus, siužetus, pasakos alegorinę kalbą. M. Meterlinkas tyrinėja žmogų metafiziniu filosofiniu aspektu, ieško tragizmo priežasčių pačioje visatos sandaroje. Jo kūrinių herojai susiduria su lemtingomis meilės ir mirties galiomis, o ne su konkrečiomis socialinio-istorinio gyvenimo aplinkybėmis. Pamažu jam pavyksta dvasinės sferos reiškinius apvilkti juntamu, apčiuopiamu rūbu.

Matydamas gyvenimo dramatizmą ramybės ir išorinio neveiklumo būsenoje, M. Meterlinkas sukuria “statiškojo teatro” teoriją kurios principai pratęsiami Samuelio Beketo ir Ingmaro Bergmano kūryboje. Tokiose pjesėse nėra tradicinio siužeto ar psichologiškai motyvuotų charakterių; jų personažai įkūnija tam tikrą pasaulėjautą ar dvasinę būseną. Čia veiksmo impulsas glūdi ne vidiniuose personažų konfliktuose, o grėsmingoje fatališkoje jėgoje, paralyžiuojančioje žmogaus valią ir verčiančioje jį pajusti savo bejėgiškumą.

Palaipsniui dramaturgas atsisako “žmogaus-marionetės” ir dramose pradeda vaizduoti nebe žmogaus ir likimo, o asmenybės dvasinių pradų kovą. Taip pat parodydamas neribotas pažinimo galimybes, neigia žmogaus bejėgiškumą prieš būties paslaptis.