Tomas Džefersonas (angl. Thomas Jefferson; 1743 m. balandžio 13 d. – 1826 m. liepos 4 d.) buvo 3-asis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas (1801–1809), pagrindinis Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijos autorius.
Tomas Džefersonas, trečiasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas ir Nepriklausomybės deklaracijos autorius, gimė 1743 metais Sadvelyje, Virdžinijoje. Jo tėvas buvo matininkas ir pasiturintis plantatorius, didelį dvarą palikęs sūnui. Džefersonas dvejus metus mokėsi Viljamo ir Marijos koledže, bet paliko jį, negavęs laipsnio. Po to kelerius metus studijavo teisę ir 1767 m. buvo priimtas į Virdžinijos advokatūrą. Kitus septynerius metus Džefersonas praleido kaip praktikuojantis teisininkas bei plantatorius. Be to, jis tapo žemesniųjų Virdžinijos įstatymų leidžiamosios valdžios rūmų, Biurgerių rūmų, nariu.
Pirmąją svarbią esė “Britų Amerikos teisių apžvalga” (“A Summary View of the Rights of British America”) Džefersonas parašė 1774 m. Kitais metais jį išrinko vienu iš Virdžinijos delegatų į Antrąjį Kontinentinį Kongresą, o 1776 m. jis sudarė JAV Nepriklausomybės deklaracijos planą. Vėliau tais pačiais metais jis grįžo į Virdžinijos įstatymų leidžiamąją valdžią, kur suvaidino svarbiausią vaidmenį, priimant keletą esminių reformų. Du svarbūs jo pasiūlymai buvo “Virdžinijos religinės laisvės statusas” (“Statute of Virginia for Religious Freedom”) ir su visuotiniu švietimu susijusi “Programa bendresniam žinių plitimui” (“Bill for the more General Diffusion of Knowledge”).
Į Džefersono švietimo planą įėjo: viešas, elemantarus, visiems prieinamas švietimas; valstijos universitetas, kuriame gabesnieji galėtų lavintis toliau; stipendijų sistema. Šis planas tuo metu Virdžinijoje nebuvo priimtas, nors vėliau
panašius planus įgyvendino beveik visos valstijos. Religinės laisvės statutas vertas paminėti dėl to, kad jis garantavo visišką religinę toleranciją bei Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimą. (Anksčiau Virdžinijoje dominavo anglikonų Bažnyčia.) Džefersono planui daug kas priešinosi, tačiau ilgainiui Virdžinijos įstatymų leidžiamoji valdžia jį priėmė (1786 m.). Panašios idėjos greitai buvo priimtos ir kitų valstijų konstitucinėse pataisose, o vėliau ir Jungtinių Amerikos Valstijų Konstitucijoje.
Džefersonas valdė Virdžiniją 1779 — 1781 metais. Po to jis pasitraukė iš politinio gyvenimo. Per tą laikotarpį jis parašė savo vienintelę knygą “Užrašai apie Virdžinijos valstiją” (“Notes on the State of Virginia”). Knygoje, be kitų dalykų, aiškiai išdėstytas Džefersono priešinimasis vergijai. 1782 m. mirė Džefersono žmona. (Jie buvo vedę dešimt metų ir turėjo šešis vaikus.) Nors jis buvo dar gana jaunas, daugiau nebevedė.
Džefersonas greitai grįžo iš savo “atostogų” ir įstojo į Kongresą. Ten buvo priimtas jo dešimtainės monetų sistemos planas. Tačiau panašus jo dešimtainės svorio ir matavimo vienetų sistemos planas buvo atmestas (tai įvyko prieš matavimo sistemos sukūrimą). Be to, Džefersonas pasiūlė visose naujose valstijose uždrausti vergiją; deja, ši idėja buvo vienbalsiai sukritikuota.
1784 m. Džefersonas kaip diplomatas išvyko į Prancūziją. Ten jis greitai pakeitė B. Frankliną ir tapo Amerikos ambasadoriumi. Jis išbuvo Prancūzijoje penkerius metus — visą tą laikotarpį, kai Jungtinėse Valstijose buvo svarstoma ir ratifikuojama Konstitucija. Džefersonas pritarė priimamai Konstitucijai, nors, kaip ir daugelis kitų, buvo tvirtai įsitikinęs, kad reikia įtraukti atitinkamas pataisas. Džefersonas grįžo į Ameriką 1789 m. pabaigoje ir greitai buvo paskirtas pirmuoju šalyje valstijos sekretoriumi. Ministrų kabinete kilo nesutarimai tarp Džefersono ir iždo sekretoriaus A. Hamiltono, kurio politinės pažiūros skyrėsi nuo Džefersono. Hamiltono politikos rėmėjai ilgainiui sudarė federalistų partiją. Džefersono politikos šalininkai susijungė į demokratų respublikonų partiją, kuri tapo žinoma kaip demokratų partija.
1796 m. Džefersonas tapo kandidatu į prezidentus, tačiau užleido vietą Dž. Adamsui. Pagal to meto konstitucinę tvarką jis tapo viceprezidentu. 1800 m. jis siekė prezidento posto ir šįsyk įveikė Adamsą. Kaip prezidentas, Džefersonas buvo nuosaikus ir taikus su buvusiais oponentais, tuo įtvirtindamas gerą tradiciją Jungtinėse Valstijose. Svarbiausias įvykis jam valdant buvo Luizianos prisijungimas, padidinęs Jungtinių Valstijų teritoriją beveik dvigubai. Luiziana, turbūt didžiausia taiki teritorija per visą istoriją, labai sustiprino Jungtines Valstijas. Jeigu šj įvykį būtų lėmęs T. Džefersonas, jis būtų užėmęs daug aukštesnę vietą šiame sąraše. Tačiau iš tikrųjų svarbiausią vaidmenį čia atliko prancūzų karvedys Napoleonas Bonapartas, priėmęs sprendimą parduoti šią teritoriją Jungtinėms Valstijoms. Jeigu kas nors iš amerikiečių ir prisidėjo prie Luizianos įsigijimo, tai ne Džefersonas, kuris net nenumatė tokio didelio pirkinio. Matyt, tai buvo amerikiečių pasiuntiniai Paryžiuje R. Livingtonas ir Dž. Monro, kurie, pastebėję keisto sandėrio galimybę, panaudojo visus savo diplomatinius sugebėjimus ir derėjosi dėl didžiulės teritorijos įsigijimo. (Verta pažymėti, jog Džefersonas, parašęs sau epitafiją, nepaminėjo Luizianos įsigijimo tarp savo svarbiausių nuopelnų.)
1804 m. Džefersonas buvo vėl išrinktas prezidentu. Tačiau 1808 m. jis nusprendė atsistatydinti, tuo parodydamas pavyzdį, kuriuo sekė Džordžas Vašingtonas. Džefersonas atsistatydino 1809 m., ir vienintelė tolimesnė jo veikla vyriausybėje buvo susijusi su Virdžinijos universiteto kūrimu (įkurtas 1819 m.). Taigi jis galėjo stebėti, kaip dalis prieš keturiasdešimt trejus metus Virdžinijos įstatymų leidžiamojoje valdžioje jo siūlytos švietimo programos pagaliau įgyvendinama praktiškai. Džefersonas mirė 1826 metų liepos 4 d., sulaukęs penkiasdešimto Nepriklausomybės Deklaracijos jubiliejaus ir nugyvenęs aštuoniasdešimt trejų metų pilnavertį gyvenimą.
Be akivaizdžių sugebėjimų, Džefersonas turėjo daug kitų talentų. Jis mokėjo penkias ar šešias užsienio kalbas; domėjosi gamtos mokslais ir matematika; buvo perspektyvus plantatorius, pasinėręs į ūkininkavimo mokslą. Be to, jis buvo įmoninkas, nedidelis išradėjas bei gabus architektas.
Kadangi Džefersono talentai ir teigiamos charakterio savybės buvo tokie akivaizdūs, lengva pervertinti jo tikrąją įtaką istorijai. Vertindami jo svarbą, pirmiausia turime prisiminti Nepriklausomybės Deklaraciją, kuri nėra Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymo dalis, nors svarbi kaip Amerikos idealų įtvirtinimas. Be to, deklaracijoje skelbiamos idėjos yra ne tiek paties Džefersono, kiek atėjusios iš Džono Loko raštų. Deklaracija nebuvo originali filosofija ir nepretendavo tokia būti; greičiau ji buvo jau daugelio amerikiečių įsitikinimų apibendrinimas. Džefersono didingos frazės Deklaracijoje nelėmė ir amerikiečių apsisprendimo paskelbti nepriklausomybę. Leksingtono ir Konkordo revoliucinis karas prasidėjo mūšiais 1775 m. balandį (daugiau kaip metais anksčiau už Nepriklausomybės Deklaracijos paskelbimą). Po šių mūšių Amerikos kolonijos susidūrė su kritiška dilema: ar reikalauti nepriklausomybės, ar siekti kompromiso su Anglijos vyriausybe? 1776 m. pavasarį Kontinentinio Kongreso nuotaikos nulėmė pirmosios alternatyvos prioritetą. Ne Džefersonas, o Ričardas Henris Li iš Virdžinijos birželio 7 d. formaliai pasiūlė kolonijoms paskelbti savo nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos. Kongresas nusprendė kelioms savaitėms atidėti balsavimą dėl Li rezoliucijos ir sudarė Džefersono vadovaujamą komitetą, kad kol kas parengtų viešą nepriklausomybės deklaracijos priežasčių išdėstymą. (Kiti komiteto nariai išmintingai leido Džefersonui parašyti jį pačiam.) Kongresas vėl ėmė nagrinėti pasiūlymą liepos 1 d., o kitą dieną buvo balsuota, ir 1776 m. liepos 4 d. jis buvo priimtas (su kai kuriomis pataisomis).
64 vieta (tarp 100 įtakingiausių žmonių istorijoje)
Net jeigu Nepriklausomybės Deklaracija yra ne tokia svarbi, kaip mano daugelis žmonių, argi kiti Džefersono nuopelnai negarantuotų jam aukštos vietos šiame sąraše? Savo epitafijoje jis paminėjo kitus du pasiekimus, dėl kurių labiausiai norėjo būti prisimenamas. Vienas iš jų — Džefersono vaidmuo įkuriant Virdžinijos universitetą — nors neabejotinai vertas pagyrimo, kažin ar pakankamas, kad labai lemtų jo padėtį šiame sąraše. Kitas pasiekimas — “Virdžinijos religinės laisvės statutas” — yra iš tiesų reikšmingas. Žinoma, bendrą religinės laisvės idėją buvo išreiškę keli garsūs filosofai, kaip Džonas Lokas bei Volteras, ir iki Džefersono. Be to, Džefersonas buvo aktyvus politikas, kuriam pavyko savo siekius patvirtinti įstatymu, ir Džefersono planai veikė kitų valstijų sudarinėjamas konstitucines pataisas.
Kyla dar vienas klausimas: kiek Tomas Džefersonas buvo atsakingas už federalines pataisas JAV Konstitucijoje. Džefersonas dalyvavo sudarant šias pataisas ir buvo vienas iš lyderių. Tačiau 1784 — 1789 m. nebūdamas šalyje Džefersonas negalėjo vadovauti kovai dėl konstitucinių pataisų svarbiausiu periodu tuoj po Konstitucinės Konvencijos, ir pagrindinį vaidmenį Kongrese vaidino Dž. Madisonas. (Kongresas patvirtino pataisas 1789 m. rugsėjo 25 d., prieš Džefersonui grįžtant į Jungtines Valstijas.)
Galima būtų teigti, kad Jungtinėms Valstijoms didelę įtaką padarė ne tiek oficialūs Džefersono veiksmai, kiek jo pažiūros. Tačiau kažin ar taip uoliai Džefersono idėjas priėmė amerikiečiai. Daugelis gerbiančių Tomo Džefersono vardą remia visiškai priešingą politiką. Pavyzdžiui, Džefersonas buvo karštai įsitikinęs to, ką mes šiandien pavadintume “mažąja vyriausybe”, privalumais. Štai charakteringa frazė iš jo inauguracinės kalbos: “… išmintinga ir nuosaiki vyriausybė, kuri neleis žmonėms žaloti vieniems kitų, bet, antra vertus, paliks jiems teisę laisvai reguliuoti savo siekius pramonėje ir tobulėjime…” Džefersono požiūris gal ir buvo teisingas, tačiau paskutinių penkiasdešimties metų rinkimai parodė, kad jo žodžiai neįtikino daugelio amerikiečių. Antras pavyzdys — Džefersonas labai priešinosi požiūriui, kad galutinis Konstitucijos aiškinimo žodis priklauso Aukščiausiajam Teismui, kuris esą gali paskelbti įstatymą nekonstituciniu, net jeigu jį praleido Kongresas. Toks požiūris, jo nuomone, prieštaravo demokratinės vyriausybės principams.
Po šių kelių pastraipų gali atrodyti, jog Tomas Džefersonas darė gana mažą įtaką. Tačiau pernelyg didelis dėmesys smulkmenoms kartais gali nustelbti esminius dalykus. Apžvelgiant Džefersono karjeros visumą, galima suprasti, kodėl jis buvo vadinamas “žymiu kalbėtoju už žmonijos laisvę”.
Ar Tomas Džefersonas turėtų užimti aukštesnę vietą už Džordžą Vašingtoną, ar žemesnę? Amerikos nepriklausomybė bei demokratinės institucijos buvo kuriamos ir minties žmonių, ir veiksmo žmonių pastangomis. Nors svarbu ir viena, ir kita, didesnį vaidmenį atliko idėjos. Vykdomojoje pusėje pagrindinis įnašas priklauso Džordžui Vašingtonui. O idėjas formulavo daug žmonių, tarp jų tokie amerikiečiai, kaip T. Džefersonas ir Dž. Madisonas, europiečiai, kaip Dž. Lokas, Volteras bei kiti. Dėl šios priežasties Tomas Džefersonas, nežiūrint jo didžiulių talentų ir autoriteto, šiame sąraše užima daug žemesnę vietą už Džordžą Vašingtoną.
Leave a Reply