Viljamas Bleikas

Viljamas Bleikas

Viljamas Bleikas (William Blake, 1757 m. lapkričio 28 d. Londonas, Anglija – 1827 m. rugpjūčio 12 d. Londonas, Anglija) – anglų poetas ir dailininkas. Būdamas gyvas nesulaukė pripažinimo, tačiau dabar jo darbai neįkainojami.

Viljamas Bleikas gimė 1757 m. lapkričio 28 d. Londone 7-ių vaikų audinių krautuvininko šeimoje. Nelankė mokyklos; jį namuose mokė motina. Tėvai buvo labai religingi ir, kaip manoma, priklausė Moravijos broliams. Dar vaikystėje įsitraukė į Senovės graikų siužetų iš paveikslėlių, kuriuos jam nupirkdavo tėvas, kopijavimą. Tėvai leido jį į piešimo pamokas. Tuo metu jis susižavėjo ir poezija. 1772 m. jis buvo atiduotas pameistriu graviruotojui J. Basire. Po 7 m., sulaukęs 21 m. amžiaus, tapo profesionaliu graviruotoju.

1779 m. įstojo į Karališkąją menų akademiją. Čia jis sukilo prieš tai, ką laikė neišbaigtu madingų dailininkų, tokių kaip Rubensas, stilių, kurį rėmė akademijos prezidentas Ješua Reynolds. V. Bleikas buvo Atgimimo epochos klasikinio stiliaus (Mikelandželo, Rafaelio) šalininkas (prieš J. Reynolds sukilo ir kita dailininkų grupė, pasivadinusi Prerafaelitais).

1782 m. V. Bleikas vedė Catherine Boucher, su kuria pragyveno iki gyvenimo pabaigos, tačiau nesusilaukė vaikų.

1783 m. pasirodė pirmas V. Bleiko eilėraščių rinkinys „Poetiniai eskizai“. Vėliau poetas sukuria keletą „iliustruotų rankraščių“, pats graviruodamas savo eilėraščius ir piešinius vario plokštelėse. Po tėvo mirties, 1784 m. kartu su broliu atidaro savo tipografiją ir ima dirbti su radikaliomis pažiūromis garsėjančiu leidėju Dž. Džonsonu. 1789 m., prasidedant Prancūzijos revoliucijai, išleidžia eilėraščių rinkinį „Nekaltybės dainos“, o 1784 m. rinkinį „Patyrimo dainos“

1800-04 m. praleido Felphame, o grįžęs į Londoną ėmėsi kurti ir iliustruoti „Jeruzalę“ (1804-20), savo labiausiai ambicingą projektą. Sumanęs pavaizduoti Dž. Čoserio „Kenterberio pasakojimų“ veikėjus, buvo apgautas, tačiau surengia savo parodą, kurioje pateikia ir savo graviūrą: „Kenterberio piligrimai“. Taip pat parašo „Aprašomąjį katalogą“, kuris laikomas puikia Čoserio kūrybos analize. Tačiau paroda buvo mažai lankoma ir didelio dėmesio nesusilaukė.

65 m. amžiaus ėmėsi iliustruoti Biblijos “Jobo knygą” – tais darbais vėliau žavėjosi Raskinas, lyginęs V. Bleiką su Rembrantu, bei V. Viljamsas, save balete “Jobas: Kaukė šokiui” panaudojęs tų iliustracijų rinkinį.

Viljamas Bleikas mirė 1827 m. rugpjūčio 12 d., per patį Dantės „Dieviškosios komedijos“ iliustravimo įkarštį. Palaidotas Bunhill laukuose. Nuo 1965 m. jo tiksli kapo vieta pamiršta, o paminklas perkeltas į kitą vietą. Šiuo metu paskelbtas Katalikiškosios gnostikų bažnyčios šventuoju.

Kūryba

Vėlesniuose darbuose V. Bleikas ėmė naudoti sudėtingą simbolizmą, tad jo kūriniai spausdinti mažesniais tiražais. Ankstyvieji darbai, alsuojantys maišto dvasia, buvo tarsi protestas prieš dogmatiškąją religiją. Tai ypač pastebima „Dangaus ir pragaro vedybose“, kuriame šėtonas grumiasi su apsišaukėliu autoritariniu dievu. V. Bleikas bjaurėjosi vergija ir tikėjo lyčių bei rasių lygybe.

Tačiau pirmiausia V. Bleiką laiko 19 a. išsiliejusios „laisvosios meilės“ šaukliu. Vedybos – tai vergija, tad reikia naikinti visus valstybės draudimus, liečiančius seksualinio aktyvumą (homoseksualumą, prostituciją ir netgi paleistuvavimą). Ir vis tik pernelyg drąsu kalbti apie V. Bleiko ryšį su „laisvąja meile“ vien dėl to, kad jis tapo 7-ojo dešimtm. JAV kontrkultūros svarbia dalimi (ypač dėl A. Ginsbergo ir A. Huxley įtakos). Taip, V. Bleikui nepatiko santuokos įstatymai ir krikščioniška nuostata, kad susilaikymas yra dorybė. Kilus nesklandumams šeimoje ir dėl Katerinos nevaisingumo, jis buvo pareiškęs, kad į namus atsives antrąją žmoną. Jo eilėse skamba motyvas, kad ištikimybės reikalavimai meilę paverčia prievole.

V. Bleikas sukūrė savąją mitologiją, sudarančią pagrindą jo pranašiškoms knygoms. Joje veikia daugybė naujų veikėjų. Jis nepriėmė ir sielos ir kūno atskyrimo idėjos ir kūną laikė tarsi sielos, kylančios iš sugebėjimo atpažinti jausmus, tęsiniu.

V. Bleikas nuo vaikystės tvirtino, kad mato regėjimus. Pirmąkart tai nutiko esant 4-ių, kai jis „matė Dievą“, kuris įkišo galvą pro langą ir sukėlė siaubą. 8-10-ies matė „angelais aplipusį medį“, o vėliau, stebėdamas šienpjovius, matė tarp jų vaikštinėjančias angelų figūras. Visą gyvenimą jį lydėjo vizijos, kurios dažnai siejosi su religiniais siužetais ir įkvėpdavo jį tolimesnei kūrybai. Netekęs brolio, toliau palaikė su juo ryšį. Beje, ir jo žmona Katerina po Bleiko mirties sakęsi palaikiusi ryšį su juo.