Bronius Radzevičius

Bronius Radzevičius

Bronius Radzevičius (1940 m. gruodžio 24 d. Radviliškyje – 1980 m. spalio 10 d. Vilniuje) – aštunto dešimtmečio Lietuvos prozininkas.

Rašytojo vaikystė prabėgo Utenos rajono Vyžuonų kaime. Motinos jis neteko vaikystėje, tėvo – sulaukęs 18 metų. Likęs našlaitis dvejus metus gyveno internate. 1960 m. B. Radzevičius baigė vidurinę mokyklą. Įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti fizikos ir matematikos, bet, pasijutęs “sėdįs ne savo rogėse”, studijas meta. Dėl sunkios materialinės padėties gausioje pamotės šeimoje B. Radzevičius kurį laiką dirbo gamyklose, įsigijo tekintojo specialybę. Vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1968 m. baigęs universitetą, metus mokytojavo, vėliau dirbo redaktoriumi. Mokytojavo, dirbo „Šluotos“, „Komjaunimo tiesos“, „Girių“ redakcijose, moksliniame metodiniame kultūros centre.

Rašytojo kūryba – pirmasis sovietiniu laikotarpiu ryškus moderniosios prozos proveržis, skausmingai atskleidęs pokario kartos egzistencinę aklavietę, savitai reiškęs niūrią laiko dvasią ir žmogaus bejėgiškumo totalitarinės sistemos gniaužtuose. Pirmą kartą lietuvių literatūroje atsiranda toks sudėtingas žmogus, komplikuotas dvasinis pasaulis. Jis paženklintas nuolatinio nepasitenkinimo savimi ir aplinka. Tai – „nervinga literatūra“, uždaros, įkalintos sąmonės reiškinys, simptomiškas, laikotarpiui būdingas psichikos bruožas.

Savo gyvenimą rašytojas nutraukė 1980 m. spalio 10 d. Vilniuje, palaidotas Vyžuonose.