David Bowie

David Bowie

David Bowie (tikr. David Robert Jones, g. 1947 m. sausio 8 d. Brikstono rajone Londone) – anglų dainininkas (neoperinis baritonas), muzikantas, aktorius, menininkas, įrašų prodiuseris ir aranžuotojas. Pagrindinis keturių dešimtmečių populiariosios muzikos asmuo. Taip pat, Bowie plačiai vertinamas kaip novatorius, ypač, dėl veiklos 7 – tajame dešimtmetyje, ir žinomas dėl savito balso ir intelektualinio savo veiklos suvokimo.

D. Bowie iš pradžių patraukė publikos dėmesį 1969 metų liepą, kuomet jo daina „Space Oddity“ pasiekė Jungtinės Karalystės singlų penketuką. Po trejus metus trukusių eksperimentų, 1972 metais, glam roko eros metu, David Bowie grįžo su spalvingu, dvilyčiu alter ego Ziggy Stardust, „Starman“ singlu priešakyje ir albumu „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“. Tuometinė Bowie įtaka, apibūdinta biografo David Buckley: „Ginčijo pagrindinį „tų dienų“ roko muzikos įsitikinimą“, ir „Sukūrė tikriausiai didžiausią kultą populiariojoje kultūroje“. Bowie karjera pažymėta nuolatiniu, kažko naujo išradinėjimu.

1975 metais David išpopuliarėjo Amerikoje su singlu „Fame“, sukurtu kartu su John Lennon, ir albumu „Young Americans“, kurį atlikėjas pavadino „plastic soul“ (plastikinė siela). Vėliau išleido minimalistinį albumą „Low“ (1977) – tai buvo pirmasis iš trijų bendrų darbų su Brian Eno per ateinančius dvejus metus. Visi trys, „Berlin Trilogy“ vadinami albumai („Low“, „Heroes“, „Lodger“), pasiekė pirmą penketuką Jungtinėje Karalystėje ir sulaukė kritikų pagyrimų.

Po nepastovaus komercinio pasisekimo, septyniasdešimtųjų pabaigoje Bowie pakilo į pirmąją Anglijos lentelių vietą su 1980 metų singlu „Ashes to Ashes“ ir albumu, „Scary Monsters (and Super Creeps)“. 1981 metais, kartu su grupe Queen sukūrė singlą „Under Pressure“, vėliau, 1983 metais pasiekė naują pardavimų viršūnę su albumu „Let’s Dance“, bei jo hitais „Let’s Dance“, „China Girl“ ir „Modern Love“. Tarp 1990 ir 2000 metų Bowie tęsė eksperimentus su muzikos stiliais, įskaitant blue-eyed soul, industrial, adult contemporary, drum and bass stilius. Paskutinis David Bowie įrašytas albumas yra „The Next Day“ (2013).

Apie Bowie biografas David Buckley: „Jo įtaka buvo unikali populiariojoje kultūroje – jis pakeitė ir prasiskverbė į daugiau gyvenimų, nei kuri kita lygintina figūra“. 2002 metais BBC surengtoje apklausoje „100 žymiausių britų“, David Bowie užėmė 29 – ąją vietą. Suskaičiuojama, jog per ilgametę savo karjerą dainininkas pardavė apie 140 milijonų albumų. Jungtinėje Karalystėje jis buvo 9 kartus apdovanotas Platininių, 11 Auksinių ir 8 Sidabrinių albumų sertifikatais, JAV – 5 Platininiai ir 7 Auksiniai albumai. 2004 metais, JAV žurnalas Rolling Stone, išrinko Bowie 39 – uoju, „100 visų laikų geriausių artistų“ ir 23 – iuoju, „Visų laikų geriausių dainininkų“ sąraše. Taip pat, Bowie pažymėtas numeriu 12, „VH1“ televizijos „100 geriausių visų laikų artistų“, ir numeriu 7, „100 Rock ‘n’ Roll atlikėjų“ sąrašuose. Žinomas kaip dainininkas, muzikantas, dainų autorius, aktorius, muzikos prodiuseris David Bowie dėl savo unikalaus sugebėjimo nuspėti ar net nustatyti muzikos raidos kryptis dažnai vadinamas „Roko chameleonu“.

David Bowie gimė Brikstono rajone, Londone, 1947 metais, sausio 8 dieną. Motina – Margaret Mary „Peggy“ (mergautinė pavardė Burns) buvo airių kilmės. Dirbo kino teatro bilietų kontroliere, kai tuo tarpu, tėvas – Haywood Stenton „John“ Jones buvo „Barnado’s“ labdaros skatinimo pareigūnu. Šeima gyveno 40 – ajame Stansfield kelyje, netoli pietų Londono sričių – Brikstono ir Stockwell. Kaimynas sakė, jog Londonas, keturiasdešimtaisiais buvo pati blogiausia vieta gyventi žmogui, o tuo labiau, augti vaikui. Iki šešerių metų, Bowie lankė Stockwell vaikų darželį. Ten jis įgijo reputaciją kaip kryptingu mąstymu apdovanotas vaikas ir – ignoruojantis (nepailstantis) triukšmadarys.

1953 m. šeima persikėlė į pietryčių Londono priemiestį Bromley, kur Bowie ėmė lankyti „Burnt Ash“ mokyklą. Jo vokalas buvo laikomas adekvačiu (tinkančiu) mokyklos chorui. Kai David buvo devynerių, jo judesiai muzikos ir judesio klasėje buvo stulbinamai lakios vaizduotės. Mokytojai jo interpretacijas vadino „labai artistiškomis“, o pusiausvyra kaip vaikui – nuostabi. Tais pačiais metais, jo susidomėjimas muzika buvo sužadintas, kai tėvas namo parnešė atlikėjų vinilinių plokštelių kolekciją, įskaitant: Frankie Lymon, The Platters, Fats Domino, Elvis Presley, Little Richard. Išgirdęs dainą „Tutti Frutti“, Bowie pasakė: „Aš girdėjau Dievą“. Tų pačių metų pabaigoje, jis ėmė mokytis groti ukulele, „Tea-Chest“ bosu bei pianinu. Vėliau Bowie įstojo į „Bromley Technic“ mokyklą. Kaip biografas Christopher Sandford rašo, tai buvo neįprasta techninė mokykla.

Bowie studijavo dailę, muziką ir dizainą, įskaitant maketavimą, planavimą. Kai Terry Burns, David pusbrolis supažindino jį su moderniuoju džiazu, o žavėjimasis tokiais atlikėjais kaip: Charles Mingus ir John Coltraine, 1961 metais, pastūmėjo Bowie motiną nupirkti plastikinį alto saksofoną. Netrukus berniukas pradėjo lankyti pamokas pas vietos muzikantą.

1962 metais, David Bowie patyrė rimtą traumą, jo draugas, George Underwood, ant piršto mūvėdamas žiedą, smūgiavo į David kairiąją akį, muštynėse dėl mergaitės. Gydytojai baiminosi, kad berniukas gali prarasti regėjimą kairiąja akimi, todėl David buvo priverstas keturis mėnesius nelankyti mokyklos dėl operacijų ir reabilitacijos. Visiškai pašalinti sužeidimo gydytojai negalėjo, liko klaidingas gylio suvokimas ir nuolatos išsiplėtęs kairiosios akies vyzdys (dėl to atrodo, jog David Bowie turi skirtingos spalvos akis, nors iš tiesų, abi yra mėlynos). Nepaisant muštynių, Underwood ir Bowie išliko gerais draugais, Underwood sukūrė iliustracijas pirmiesiems Bowie albumams.

1962 metais, David Bowie nuo plastikinio saksofono, perėjo prie tikro instrumento. Tuo metu, būdamas 15 metų, suformavo pirmąją savo grupę – Konrads. Vietinio jaunimo susibūrimuose ir vestuvėse grojo rokenrolą. Pačios grupės sudėtis varijavo nuo keturių iki aštuonių narių, Underwood buvo vienas iš jų. Kai Bowie paliko techninę mokyklą, sekančiais metais, jis tėvams pasisakė apie savo ketinimą tapti pop žvaigžde. Tuomet motina skubiai pasiūlė elektriko padėjėjo darbą. Suerzintas ribotais grupės narių siekiais, Bowie paliko Konrads ir prisijungė prie kitos grupės – King Bees. Tuomet jis pakvietė naują, sėkmingą, skalbimo mašinų pardavimu užsiimantį verslininką John Bloom, parašydamas jam: „Padarykite mums tai, ką Brian Epstein padarė The Beatles – ir pelnykite dar vieną milijoną“. Bloom į pasiūlymą neatsakė, tačiau kreipimasis į muzikos leidėjo Dick James partnerį Leslie Conn, leido Bowie turėti pirmąjį asmeninį kontraktą.

Conn pradėjo greitai skatinti Bowie. Dainininko pirmasis singlas „Liza Jane“, skirtas Davie Jones ir „King Bees“, nesulaukė komercinio pasisekimo. Nepatenkintas „King Bees“ ir jų repertuare esančiais Howlin’ Wolf ir Willie Dixon bliuzo numeriais, Bowie, mažiau nei po mėnesio paliko grupę ir prisijungė prie Manish Boys, kito bliuzo kolektyvo, kuris įtraukė folk ir soul stiliaus muziką – „Svajojau būti jų Mick Jagger“, prisiminė David Bowie. „I Pity the Fool“, buvo ne ką sėkmingesnė daina už „Liza Jane“, ir netrukus Bowie prisijungė prie Lower Third, bliuzo trio, stipriai įtakoto grupės The Who. „You’ve Got a Habit of Leaving“ dainai, taip pat nesisekė, tai sklebė apie Conn kontrakto pabaiga. Bowie sakė, jog paliks populiarųjį muzikos pasaulį ir ims studijuoti mimikos meną „Sadler’s Wells“ teatre, vis dėlto pasiliko „Lower Third“ grupėje. Naujas David vadybininkas, Ralph Holton, paskatino jo perėjimą nuo instrumentinio prie solo atlikėjo. Greitai Bowie perėjo į kitą grupę, The Buzz, tai lėmė penktasis nesėkmingas dainininko singlas „Do Anything You Say“. Priklausydamas The Buzz, Bowie prisijungė prie Riot Squad; jų įrašai, kuriuose buvo Bowie ir The Velvet Underground medžiaga, liko neišleisti. Vėliau, Ken Pitt tapo dainininko vadybininku.

Nepatenkintas sceniniu vardu, jog jis toks pat kaip ir populiarėjančios The Monkees grupės lyderis Davy (arba Davie) Jones, (du atlikėjai, tokiais pačiais vardais kėlė šiokią tokią painiavą) šešiasdešimtųjų viduryje (1966 metais), David pasikeitė savo pavardę į XIX amžiaus amerikiečių kolonisto Jim Bowie pavardę, ir jo sukurtu, tokį pat pavadinimą turinčio peilio pavadinimu. 1967 metų, balandžio mėnesį sukurta daina, David panaudojo pagreitintą „burundukų“ (tokį kaip iš filmo „Alvinas ir burundukai“) stiliaus vokalą, tačiau į topų lenteles nepateko. Praėjus šešioms savaitėms, jo debiutinis albumas „David Bowie“, apjungiantis pop muziką ir psichodelinį roką, sulaukė tokio pat likimo. Tai buvo paskutinis jo išleistas albumas per ateinančius dvejus metus.

Bowie susižavėjimas keistenybėmis bei ekscentriškumu buvo paskatintas, kai jis sutiko šokėją Lindsay Kemp: „Jis gyveno savo emocijomis, jo įtaka man buvo nuostabi. Jo gyvenimas, diena iš dienos buvo labiausiai teatrališkas dalykas, kokį man kada nors teko matyti. Tai buvo viskas. Aš prisijungiau prie cirko“. Kemp savo ruožtu prisiminė: „Aš nemokinau jo būti artistu mimu, bet mokinau jį labiau būti savimi iš išorės, … leidau jam išlaisvinti angelą ir demoną, kurie slypi jo viduje“. Studijuodamas dramos menus pagal Kemp, nuo avangardo teatro ir mimikos iki Commedia dell‘arte, Bowie pasinėrė į personos kūrimą, kad galėtų pristatyti pasauliui. Bowie, 1967 metais, Paul’ui Nicholas’ui sukūrė dainą „Over the Wall We Go“ ir ji tapo pastarojo singlu; kita Bowie kompozicija, „Silly Boy Blue“, tais pačiais metais buvo išleista Billy Furry. Po Kemp, Bowie susipažino su Hermione Farthingale, pora pradėjo susitikinėti. Greitai, kartu persikėlė į butą Londone. Ji grojo akustine gitara, todėl sumanė suformuoti grupę kartu su David Bowie ir boso gitaristu John Hutchinson; nuo 1968 metų rugsėjo iki ankstyvųjų 1969 – ųjų, kai Bowie ir Farthingale išsiskyrė, trio dar surengė keletą mažų koncertų, derinant folk ir beat muziką, poeziją ir mimiką.

Dėl komercinės nesėkmės, Bowie buvo priverstas pabandyti užsidirbti gyvenimui kitais būdais. Bandė dirbti „Lyons Maid“ ledų prekybinėje kompanijoje, tačiau išėjo ir ėmė dirbti kitoje kompanijoje – „Kit Kat“. Skirtas kaip priemonė dainininkui paskatinti, buvo sukurtas 30 minučių trukmės filmas, kuriame buvo įrašyta keletas dainų iš Bowie repertuaro. Nors filmas buvo įrašytas 1969 metais, išleistas tik 1984. Filmavimo metu, 1969 metų sausį, Bowie netikėtai nustebino filmo prodiuserius, jiems pranešdamas: „Tas filmas, kurį jūs kuriate – aš turiu jam naują dainą“. Toji daina buvo jo komercinės sėkmės proveržis. Tai buvo daina pavadinimu „Space Oddity“ (Liet. „Kosminės erdvės keistumas“), išleista 1969 metų, liepos 11 dieną, penkios dienos iki „Apollo 11“ nusileidimo Mėnulyje, kuri pateko į Jungtinės Karalystės hitų topo penketuką. Greitai, po filmo baigimo, Bowie išsiskyrė su Hermione Farthingale. Tęsiant nukrypimus nuo rokenrolo ir bliuzo, pradėtus kartu su Hermione Farthingale, Bowie prisijungė prie Mary Finnigan, Christina Ostrom ir Barrie Jackson gretų ir sekmadienio vakarais ėmė koncertuoti „Three Tuns“ bare, Beckenham High gatvėje. Tai greitai peraugo į Beckenham „menų laboratoriją“, ir tapo beprotiškai populiaru. Menų laboratorija rengė nemokamus festivalius vietiniame parke, vėliau tai buvo įamžinta Bowie, dainoje „Memory of a Free Festival“ (Liet. Nemokamo festivalio prisiminimai). Antrasis Bowie albumas „Space Oddity“, buvo išleistas tais pačiais metais, lapkritį. Originaliai Jungtinėje Karalystėje išleistas pavadinimu „David Bowie“. Šio albumo pirmtakas sukėlė painiavą, kadangi atsirado antrasis albumas tokiu pat pavadinimu, todėl JAV jis buvo pavadintas „Man of Words/Man of Music“. Dėl filosofinių post-hipių žodžių apie taiką, meilę ir moralę, dėl akustinio folkroko, retkarčiais sustiprinto sunkesnio roko elementais, tuo metu, kai albumas buvo išleistas, jis nesulaukė komercinės sėkmės.

1969 metų balandį, Bowie sutiko Angelą Barnett. Mažiau nei per metus jie susituokė. Jos įtaka David buvo tiesioginė, o įpainiojimas į jo karjerą – daug žadantis, tai Bowie vadybininką Pitt paliko turintį ribotą įtaką. Su daina „Space Oddity“, Bowie ėmė jausti trūkumus. Trūkumas buvo pažymėtas jo konkurencija su Marc Bolan, kuris tuo metu grojo įrašinėjant vieną David dainą. Grupė buvo surinkta tinkamai: John Cambridge, būgnininkas, kurį Bowie sutiko „menų laboratorijoje“, boso gitaristas Tony Visconti ir gitaristas Mick Ronson. Po trumpo ir pražūtingo David Bowie grupės „The Hype“ pasireiškimo, grupė sugrįžo prie to, jog David Bowie būtų pristatytas ne kaip grupė, o kaip solo atlikėjas. Jų pirmasis studijinis darbas buvo „sudarkytas“ nesutarimo tarp Bowie ir Cambridge, dėl būgnų partijos atlikimo stiliaus; Bowie, įsiutęs apkaltino būgnininką: „Tu gadini mano albumą!“. Cambridge iš karto paliko grupę ir buvo pakeistas Mick Woodmansey. Netrukus, Bowie atleido savo vadybininką, priverstas sumokėjo jam kompensaciją, ir pakeitė jį su Tony Defries.

Darbas studijoje tęsėsi, o jo rezultatas buvo trečiasis Bowie albumas – „The Man Who Sold the World“, išleistas 1970 m. Dėl naujosios grupės, Bowie įgavo sunkiojo roko skambesio, tai buvo, šioks toks nukrypimas nuo folkroko, jo karjeroje atsiradusio kartu su „Space Oddity“. Tam, kad albumą pareklamuoti Jungtinėse Amerikos Valstijose, įrašų kompanija Mercury Records finansavo turą po visas JAV valstijas, kurio metu, 1971 metų sausio ir vasario mėnesiais, D. Bowie davė interviu įvairioms radijo stotims ir žiniasklaidai. Naudodamasis savo dvilyte išvaizda, ant Anglijoje dviem mėnesiais vėliau išleisto oficialaus albumo viršelio, dainininkas pavaizdavo save vilkintį suknele. Drabužį vilkėjo ir interviu metu – tam, jog išgirstų kritikų nuomonę, įskaitant John Mendelsohn iš „Rolling Stones“, kuris apibūdino jį kaip: „Žavingas, beveik primenantis Lauren Bacall“ – ir žmonių gatvėje, kurie rodė mišrias reakcijas, įskaitant juoką, o taip pat vieno pėsčiojo D. Bowie pateiktą repliką: „Pabučiuok man į subinę“. Turo metu D. Bowie susipažinimas su dviem išskirtiniais amerikiečių atlikėjais įkvėpė jį sukurti Ziggy Stardust personažą. Tai buvo Iggy Pop ir Lou Reed. Bowie draugė prisiminė jo „dainos keverzones ant kokteilio servetėlės apie pamišusią roko žvaigždę, Iggy ar Ziggy vardu“, taigi grįžęs į Angliją paskelbė savo ketinimus sukurti personažą, kuris atrodo lyg atskridęs, nusileidęs iš Marso.

„Hunky Dory“ (1971 metais) albumo kūrime Tony Visconti, Bowie prodiuseris ir boso gitaristas, abu šie jo „vaidmenys“ buvo atitinkamai pakeisti Ken Scott ir Trevor Bolder. Albume buvo nauja daina, kurią Bowie parašė savo sūnui Duncan Zowie Haywood Jones, gimusiam gegužės 30 dieną.

Vilkėdamas stulbinantį kostiumą, raudonai dažytais plaukais, Bowie pradėjo sceninį Ziggy Stardust pasirodymą kartu su „Spiders From Mars“ (Liet. Vorai iš Marso) – Ronson, Bolder ir Woodmansey, „Toby Jug“ bare, netoli Londono, 1972 metais, vasario 10 dieną. Šou susilaukė didelio pasisekimo, pakėlusio Bowie į populiarumo aukštybes. Tai įvyko po Jungtinės Karalystės turo, trukusio šešis mėnesius, ir kaip biografas David Buckley apibūdina, „Bowie kulto“ sukūrimo. Buckley: „Tai unikalu – jo įtaka tęsėsi ilgiau ir tikriausiai buvo daug kūrybingesnė, nei kieno nors kito pop srityje“. Sunkiojo roko elemntų turintis albumas „The Rise and Fall of Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“ (1972), buvo išleistas birželį. Singlas „Starman“ buvo išleistas balandį, prieš albumą, įtvirtino Bowie populiaraumo proveržį Anglijoje. Tuo pačiu metu, daina, kuri nebuvo įtraukta į jokį albumą „John, I’m Only Dancing“ ir „All the Young Dudes“, pastarąją sukūrė grupei Mott the Hoople, abi dainos tapo Jungtinės Karalystės hitais. Vėliau D. Bowie Ziggy Stardust turą tęsė JAV.

D. Bowie prisidėjo prie 1972 metų Lou Reed albumo „Tranformer“ kūrimo, kaip pritariamasis vokalas, ir bendras prodiuseris kartu su Mick Ronson. 1973 metų David albumas „Aladdin Sane“ pasiekė Anglijos lentelių viršūnes, tai buvo pirmasis dainininko albumas užėmęs pirmąją vietą. Pats dainininkas albumą apibūdina kaip „Ziggy keliauja į Ameriką“, jame įrašytos dainos, kurias jis rašė keliaudamas po JAV ankstesnės Ziggy turo dalies metu, kuri dabar tęsėsi Japonijoje. „Aladdin Sane“ davė du singlus „The Jean Genie“ ir „Drive-In Saturday“, kurie Jugtinės Karalystės lentelės penketuką.

D. Bowie meilė vaidybai, leido jam visiškai pasinerti į veikėjus, sukurtus muzikoje. „Nulipęs nuos scenos – aš esu robotas. Ant scenos, aš įgaunu emocijas. Tikriausiai todėl persirengiu kaip Ziggy, būdamas David.“ Vėliau atsirado keletas asmeninių sunkumų: ilgą laiką, nuolatos įkūnyti tą pačią rolę, tapo neįmanoma atsiskirti nuo Ziggy Stardust, o vėliau, nuo užsceninio personažo – the Thin White Duke. Bowie sakė: „maniau, jog tai nepaliks manęs ramybėje amžiams. Visa mano asmenybė buvo paveikta. Tai pasidarė pavojinga. Aš iš tiesų turėjau abejonių dėl savo sveiko proto.“ Vėlesni Ziggy pasirodymai, kuriuose skambėjo dainos iš dviejų paskutinių albumų, buvo ypač teatrališki, pilni šokiruojančių momentų scenoje, tokių kaip, D. Bowie išsirengdavo ir likdavo tik su sumo imtynininkų apdaru – strėnjuoste. Dainininkas toliau keliavo ir dalyvavo spaudos konferencijose kaip Ziggy, iki dramatiško ir staigaus „atsistatydinimo“ scenoje, Hammersmith Odeone, 1973 metų liepos 3 dieną. Vaizdo įrašai iš paskutinio pasirodymo buvo išleisti 1983 metais, filme „Ziggy Stardust and the Spiders from Mars“.

1974 metais, D. Bowie persikėlė į JAV, iš pradžių apsistojo Niujorko mieste, o vėliau įsikūrė Los Andžele. „Diamond Dogs“ (1974), albumas, kuriame David Bowie atsiskleidė soul ir fank muzikos žanrais, buvo dviejų skirtingų idėjų „vaisius“. Jungtinėje Karalystėje albumas, kuriame buvo hitai „Rebel Rebel“ ir „Diamond Dogs“, tapo nr. 1, o JAV užėmė penktąją geriausių albumų vietą. Albumui pristatyti dainininkas pradėjo Diamond Dogs Turą, 1974 metais, birželio – gruodžio mėnesiais, aplankė Šiaurės Amerikos miestus. Turo choreografija pastatyta Toni Basil, gausiai pripildyta teatrališkais specialiaisiais efektais. Didelio biudžeto sceninis pastatymas buvo nufilmuotas Alan Yentob. Tai dokumentinis filmas „Cracked Actor“, kuriame rodomas išblyškęs ir išsekęs David Bowie. Turas sutapo su dainininko nuopoliu į narkotinę priklausomybę, dėl kurios pasireiškė stiprus fizinis sunkumas, paranoja ir emocinės, dvasinės problemos. Vėliau jis pastebėjo, jog gyvo garso albumas „David Live“ (Liet. David gyvai), turėtų būti pavadintas „David Bowie Is Alive and Well and Living Only In Theory“ (Liet. David Bowie gyvas ir sveikas, ir gyvena tik teorijose). „David Live“ albumas įtvirtino Bowie super žvaigždės statusą, Jungtinės Karalystės lentelėje pakilo į antrą, o JAV į aštuntą vietą.